Straipsnis publikuotas žurnale "Miškai" 2010 m. birželio mėnesio numeryje
Federico Tovaglieri nuotrauka
Senosios Europos perlas – Italija, kraštas į kurį mūsų žmonės dažniausiai važiuoja pasigrožėti įstabiais ir turtingais savo istorija miestais, paskanauti visame pasaulyje garsėjančių patiekalų, paspoksoti į genijų paliktas meno vertybes. O mes, gamtos mylėtojai, pabūkime maištininkais, atsiskirkime nuo bandos ir keliaukime į tokias šios šalies vietas, kuriose sustoja laikas, galioja saviti dėsniai, o žmogus visada jaučiasi mažas.
Kalnai pagimdę pusiasalį
Alpės, palikime ir jas šį kartą nuošalyje, juk jomis dalijasi net devynios Europos valstybės. O štai jaunesnysis Alpių brolis, dažnai liekantis sesers šešėlyje, Apeninų kalnai, plyti išskirtinai Italijos teritorijoje. Juk ši, ilgaaulį Apeninų pusiasalio batą nuo šiaurės iki pat Sicilijos pietuose vagojanti, ir, beveik 1 500 kilometrus nutįsusi, kalnų grandinė, davė vardą ne tik visam pusiasaliui, bet ir pagimdė visą tai, kuo dabar garsėja istorinės italų žemės, kurios, tarsi gražioji deivė Venera, išniro prieš milijonus metų iš priešistorinės jūros bangų.
Baimę keičia įžūlumas
Pirmosios pasirodė kalkakmenio uolos, kurias, skaičiuojančias jau daugiau nei 200 milijonus metų šiandien galima aplankyti visai nesunkiai. Pirmuosius takelius jų link išmynė smalsūs ir prietaringi praeities žmonės, jautę kalnų didybei ne tik pagarbą, bet ir baimę, apie kurią liudija tokie uolų pavadinimai kaip Pizzo del Diavolo (Velnio barzda) ar Gole dell’Infernaccio (Pragaro gerklės). Laikui bėgant, kartom keičiantis išgaruoja ir baimė, o išaugęs žmonijos pasitikėjimas savo jėgomis neabejotinai pradeda žaloti net ir šiuos žaliuosius milžinus. Nuolat į gamtą besiveržianti civilizacija paskatino Apeninų masyvą padalinti į 22 nacionalinius parkus, kurių veiklos sritis neapsiriboja vien tik gamtosauga, natūralios aplinkos išsaugojimu, teritorijose vykstančių procesų reguliacija.
Nemesk kelio dėl takelio
Itin didelis dėmesys skiriamas vis gausėjančių ir dažnai įžūlėjančių keliautojų švietimui, aiškinama, jog kalnuose galioja saviti dėsniai, kurių nepaisymas dažnai gali būti pražūtingas tiek pačiam keliautojui, tiek aplinkai. Štai, net ir tokia, atrodytų, smulkmena (o ypač manantiems, jog kalnai – laisvės karalystė), draudimas niekada nemesti pagrindinio takelio dėl menamo trumpesnio ar iš pažiūros lengvesnio “keliuko”, nes tokiu užkrečiamu pavyzdžiu kaip mat paseks šimtai kitų keliautojų, o šlaitas bus pasmerktas lėtam nykimui. Ši problema Apeninams ypač aktuali, mat būdami kiek žemesni už Alpes ir labiau garsėjantys savo floros ir faunos įvairove, sąlyginai nesunkiai pasiekiamomis dailiomis, žaliuojančiomis viršūnėmis ir nuo jų atsiveriančiomis įspūdingomis panoramomis su tolumoje matomomis iš vienos pusės Tirėnų, iš kitos Adrijos jūromis, labiau traukia kalnų turistus, nei rimtus alpinistus.
Ugnikalnių ir viršūnių karalystė
Bene įdomiausia masyvo dalis – centriniai Apeninai, stūksantys Markės, Umbrijos ir Abrucų regionų teritorijoje. Čia telkiasi didžiausi grandinės kalnai virš kurių aukščiausiai, 2.912 metrus virš jūros lygio, stiebiasi Corno Grande (Didysis ragas), o šiaurinėje šio kalno dalyje plyti piečiausias Europos ledynas - Kalderonas, kuris, deja, nuolat tirpsta, o mokslininkai prognozuoja, kad iki 2020 m. jo visai neliks. Centriniuose Apeninuose gausu užgesusių ugnikalnių, kurių krateriuose šiandien teliūškuoja ežerai. Šioje Italijos dalyje žemė bene neramiausia, būtent šiose vietose fiksuojama daugiausia žemės drebėjimų, o didžiosios motulės “pyktis” bet kada gali išsiveržti pro kiek piečiau esančio Vezuvijaus nasrus.
Kopti ir stebėti
Ryškus centrinių Apeninų reljefo aukščių skirtumas sąlygoja ne tik gamtovaizdžio, bet ir augalijos, bei gyvūnijos įvairovę. Tie, kas pažįsta ir myli gamtą kopiant aukštyn niekada nepradės klausinėti kiek dar liko iki viršūnės, nes laiko, stebėti ir stebėtis šių vietų turtais, atrodo, niekada nebus gana.
Ten, kur kalvos neviršija 1000 metrų, o dirvožemį sudaro smiltainis, klintmolis ir molžemis, veši bekočių ąžuolų (Quercus petraea) miškeliai ir valgomieji kaštainiai (Castanea sativa), kadaise buvę pagrindinis vietinių gyventojų pragyvenimo šaltinis. Kalkinga žemė taip pat dėkinga maninių uosių (Fraxinus ornus) ir skroblalapių ostrijų (Ostrya carpinifolia) populiacijai, o sausesnėmis sąlygomis, ten, kur šlaitai statesti ir saulėti auga būdingos viduržemio regiono rūšys – filirėjos (Phillyrea) ir visžaliai akmeniniai ąžuolai (Quercus ilex). Uolingose kalvų dalyse vegetuoja tik centriniuose Apeninuose ir Sicilijoje randama, reta ir archajiška didžioji efedra (Ephedra major), o pamiškėse gausiai tarpsta krūminės rūšys, tokios kaip geltonžiedė sedula (Cornus mas), guobalapė gervuogė (Rubus ulmifolius), paprastasis erškėtis (Rosa canina) ir dygioji slyva (Prunus spinosa), kurios tampa nepamainomu maisto šaltiniu ir prieglobsčiu daugeliui gyvūnų. Čia galime išvysti Lietuvoje retus paukščius - sodinę startą (Sylvia communis), juodagalvę kiauliukę (Saxicola torquata), kukutį (Upupa epops), mūsuose labai retą apuokėlį (Otus scops), taip pat didijį genį (Dendrocopos major), keršulį (Columba palumbus), putpelę (Coturnix coturnix), didžiaakę pelėdą (Strix aluco) ir nepaprastai retą viduržeminį sakalą (Falco biarmicus). Šias dosnias vietas mėgsta ir gausus būrys žinduolių – šernai, stirnos, dygliakiaulės, barsukai, lapės, miškinės katės.
Mišką įveikia pievos
Kylant kalvomis aukštyn, nuo 1000 metrų iki šiek tiek aukščiau nei 1800 metrų virš jūros lygio, tiek augmenijos, tiek gyvūnijos populiacija kinta. Anksčiau gausiai aukštus kalnų šlaitus dengę bukų miškai amžių bėgyje pamažu traukėsi užleisdami savo vietas plačioms, savo flora turtingoms pievoms, kurias pavasarį nudažo įvairiaspalvės gėlės – sauleniai, poetiniai narcizai (Narcissus poeticus), miškinės lelijos (Lilium martagon), vaistiniai bijūnai (Paeonia officinalis), Orsinijaus margutės (Fritillaria orsiniana), geltonieji gencijonai (Gentiana lutea), našlaitės (Viola eugeniae), kalnų tulpės (Tulipa montana), gegužraibinės (Orchidaceae), tarp kurių auga vietinių piktžolėmis vadinamos rugiagėlės, aguonos, baltagalvės. Didėjant aukščiui, kiek žemiau vešinčius mišriuosius bukų (Fagus sylvatica), daugialapių bugienių (Ilex aquifolium), europinių kukmedžių (Taxus baccata), jovarų (Acer pseudoplatanus), uosių (Fraxinus) ir miltingųjų šermukšnių (Sorbus aria) miškus keičia vienarūšių medžių plotai. Aukštumose galima sutikti nenuilstantį medžioklį – vilką, kuris, nepaisant amžinos savo kovos su žmogumi, iš šių vietovių niekada nebuvo pasitraukęs. Sunkiai pasiekiamuose kalnų kampeliuose lizdus suka judrusis sakalas keleivis (Falco pelegrinus), įspūdingasis didysis apuokas (Bubo bubo) ir paukščių karalius kilnusis erelis (Aquila chrysaltos). Srauniuose ir gaiviuose upeliūkščiuose gyvena margieji upėtakiai (Salmo trutta fario), kai tuo tarpu paprastieji kūjagalviai (Cottus gobio) ir ilgakojai vėžiai (Austropotamobius pallipes) pamažu tampa vis retesniais šių vandenų gyventojais.
Aukštumų keistuoliai
Ten, kur pievų ir miškų žalumą keičia pilkos ir plikos uolienos, o aukštis pasiekia daugiau nei 1800 metrus virš jūros lygio, kalnų šlaitus vietomis dengia aukštumų pievos, kuriose auga reti ir tik šioms vietom būdingi augalai – apenininis edelveisas (Leontopodium nivale), apenininė geltonoji aguona, įvairių rūšių uolaskėlės (Saxifraga). Kitos gi rūšys, tokios kaip aštuonikės driados (Dryas octopetala), mėlynės (Vaccinium myrtillus), žoliniai karklai (Salix herbacea) ir miltinės meškauogės (Actostaphylos uva-ursi) į šias vietas iš arktinių zonų ir Alpių atkeliavo paskutinio ledynmečio metu. Nepaisant atšiaurios aukštumų terpės čia gyvena smulkūs paukšteliai - akmeniniai keklikai (Alectoris graeca), alpiniai erškėtžvirbliai (Prunella collaris), alpinės kuosos (Pyrrhocorax graculus), alpiniai kikiliai (Montifringilla nivalis) ir gražuoliai, vietinių gyventojų “mūriniais geniais”(Tichodroma muraria) vadinami, paukščiai, kurių skydis primena didelio drūgio plazdėjimą. Smalsuolius iš viso pasaulio nuolat traukia 2000 metrų aukštyje plytinčiame Piloto ežerėlyje (lago di Pilato) gyvenantys keisti padarėliai (Chirocephalus marchesonii), plaukiojantys pilvu aukštyn ir atbulai.
Magiška kalnų trauka
Ar žinote, kaip šiose vietose skambėtų visiems gerai žinomas posakis, kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių? O gi kuo aukščiau į kalnus, tuo daugiau magijos! Nelengvai pasiekiamos centrinių Apeninų viršūnės iki pat viduramžių buvo mistinių vietų sinonimas, į kurias iš visos Europos traukdavo raganiai, burtininkai r įvairiausi mistikai. Net ir šiandien dar gyva legenda, apie čia gyvenančią mitologinę pranašę Sibilę, kurios istorija liudija, jog atokūs kalnai buvo tapę namais daugeliui nuo krikščionybės bėgančių pagonių.
Ko gero ne viename iš mūsų vis dar tūno pagoniška dvasia, kuri kartkartėm pabudusi nenumaldomai prašo bėgti kuo toliau nuo civilizacijos, tam, kad pabuvę stebuklingai gydančiame gamtos glėbyje atsigautumėm, pasikrautumėm naujų minčių ir jėgų, bei įkvėptumėm neišsenkančios dieviškosios energijos.
Viktorija Skafaru
2010 birželis
Grįžti į: Straipsniai apie Italiją
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą