Siena. Vienus šis miestas traukia kaip Italijos viduramžių perlas, kitus, kaip analogų neturinčių žirgų lenktynių vieta, treti čia atvyksta pasigrožėti bene viena ypatingiausia ir gražiausia aikšte visoje šalyje, tūkstančiai keliauja čia studijuoti, milijonai šiaip pavėpsoti, na, o lietuvaičiai greičiausiai šį miestą identifikuos prisiminę Sienos "Montepaschi". Teko girdėti sakant: "užteks vienos dienos viską apžiūrėti", kai tuo tarpu man ir trijų buvo per maža... Man ir vėl velniškai pasisekė - apsistojau pas pusseserę, kurios nuomojamas butas yra visai šalia pagrindinės miesto aikštės, žymiosios piazza del Campo. Tad neskubant, kelias dienas galėjau narplioti šį viduramžių galvosūkį, kurį išsprendžiau štai kaip:
- Miesto gatvės - labirintas.
- Miesto ašis - aikštė - Il Campo
- Miesto lobis - katedra - Il Duomo
- Miesto charakteris - žirgų lenktynės - Il Palio
Pirmas įspūdis: miestas - labirintas
Nėriau pro miesto vartus lietui lyjant. Siauros, be šaligatvių, pilkais akmenimis grįstos senamiesčio gatvės rėminamos gana rūsčiai atrodančiais aukštais namų fasadais priminė gūdų labirintą. Įspūdį sustiprina susigrūdę, vienas prie kito besiglaudžiantys pastatai, kurie driekiasi myliu mylias sudarydami ištisas vidines sienas ir kurių tvirtą vienybę vietomis kerta siaurutėlės gatvių gijos. Įsivaizduoju, jog anais laikais, kuomet vakarais gatves nušviesdavo tik menka žibintų šviesa tokioje raizgalynėje atsidurti buvo mažų mažiausiai ekstremalu.
Zujantys jauni studentų veidai, lėti ir orūs pagyvenusių sieniečių lietpalčiai, nekantrūs turistų objektyvai buvo pirmieji ženklai rodantys, jog nuobodu nebus, miestas, vis dėlto, svetingas atvykėliams, o pilki mūrai turi ką papasakoti. Painios ir tamsios gatvės, kurių vienodumą blaško margos kontradų vėliavos, galiausiai suteka į saulėtas aikštes, kuriose vystosi pagrindinis veiksmas ir geriausiai jaučiamas miesto pulsas.
Piazza del Campo arba visi keliai veda į aikštę
Labirinto atskaitos tašku, vinimi, prie kurios rišu raudoną siūlą natūraliai tampa Il Campo - Sienos esmė, miesto kūno galva ir širdis viename, į kurią nutiesti visi pagrindiniai miesto keliai. Tikras malonumas išplaukus iš vėjuotų ir tamsių gatvių atsipūsti ant saulės įšildyto aikštės grindinio.
Italams aikštė (it. la piazza) reiškia daug daugiau negu galime įsivaizduoti. Čia jie išmoksta vaikščioti, sutinka draugus, įsimyli, leidžia laisvalaikį, pasenę ateina paplepėti su bendraamžiais ar palesint balandžių. Čia atėjus jiems nenusibosta sukti dešimtą ratą iš eilės ir nekyla mintys savo pavakario pasivaikščiojimams pasirinkti kitos vietos. Piazza niekada nebūna tuščia, o italas niekada joje nesijaus vienišas. Tai ne šiaip sau pastatų supama atvira miesto erdvė, bet gyvas organizmas, viso miesto gyvenimo simbolis.
Sienos Il Campo, kaip ir daugumos jos seserų, priešistorė ta pati - turgavietė. O tai, ką vėliau su ja padarė sieniečiai garsina šią vietą po visą svietą (Italijoje laikoma kone viena gražiausių ir unikaliausių). Ši, dažnai vadinama kriauklės formos aikštė yra puikus pavyzdys to, kaip kūrybiškai įveikiamos sudėtingos, gamtovaizdžio diktuojamos sąlygos. Įkurta trijų kalvų susikirtimo taške savo nuožulnia pusskritulio forma organiškai atkartoja reljefą, atrodo, lyg plytelėmis dengtas kalvos šlaitas. Grindinį, primenantį žuvies ašaką, 1347-aisiais klojo auksarankiai sieniečiai, visose apylinkėse garsėję kaip puikūs kelių grindėjai. Suskaidytas į devynis spindulius miesto gyventojams jis mena istorinį Devyneto valdžios laiką.
Aikštės centre, raudono grindinio fone balta dėme plieskia La Fonte Gaia - Džiaugsmo fontanas (nr.2) - vieno iš reikšmingiausių sieniečių skulptoriaus Jacopo della Quercia (1374-1438) darbas, kuriuo, šalia gotikinių elementų įterpdamas klasikines formas, anonsuoja netrukus į dailės ir architektūros lauką ateisiantį renesansą. Pasakojama, jog miesto gyventojai ilgai šventė šio fontano atsiradimą, o jų džiaugsmo atminimui šis įgavo esamą pavadinimą.
3 ir 4 numeriais žemėlapyje pažymėti Il Palazzo Publico ir La Torre del Mangia - vienas elegantiškiausių toskanietiškos gotikos pavyzdžių, kartu su Bendruomenės rūmų kairėje 102 metrus į viršų iškylančiu bokštu sudaro darnų aikštės ansamblį, kuri tarsi atsiduria lenkto rūmų fasado glėbyje. Bokšto pavadinimas sunkiai išverčiamas, tai pirmojo varpininko pravardės Il Mangiaguadagni, kuri reišia "suvalgantis uždarbį" trumpinys. Įveikus gausybę laiptelių nuo bokšto galima pasigrožėti Sienos ir jos apylinkių panorama. Mieste studijuojantys laikosi prietaro šiukštu ten nelipti, nes kitaip gresia nebaigti mokslų. Taip pat vertėtų žinoti, jog Sienoje negalioja monetų metimo į fontaną taisyklė, sakoma, jog norinčiam čia sugrįžti tiesiog privalu pasėdėti ant Piazza del Campo grindinio.
Klajodama po Sieną mintyse laikausi įsikibusi Il Campo, kuris tampa mano įsivaizduojamo kompaso šiaure.
Keletas pastabų apie kitus aikštėje esančius objektus
Meno mėgėjai neturėtų praleisti progos pasivaikščioti po vertingomis freskomis puoštus Bendruomenės rūmų kambarius. Neįmanoma nepastebėti ir šalia rūmų esančios La Cappella di Piazza - aikštės koplyčios (nr.5), kuri buvo pastatyta kaip padėka dangui už pagaliau iš miesto išguitą marą.
Palazzo Piccolomini (nr.6) - gražiausias ir reikšmingiausias Sienos renesanso pavyzdys, kuriame įkurtas valstybės archyvas saugantis miesto istorijos paslaptis.
Palazzo Chigi- Zondadari (nr.7) - seniausio miesto pastato 1724 metų rekonstrukcija.
Palazzo Sansedoni (nr.8) - Bendruomenės rūmų aidas kitoje aikštės pusėje, ''detalė'', kurios dėka išlaikoma harmoninga aikštės architektonika.
Loggia della Mercanzia (nr.9) - miesto Prekybos koorporacijai priklausęs pastatas, kuris reprezentuoja reikšmingą stilių kaitos mieste periodą, perėjimą nuo gotikos prie renesanso.
Tęsinys -> Miesto lobis arba vieta, kurioje neskaičiuojamas laikas
