2009-12-11

Il Palio - Sienos charakterio veidrodis


Trys dienos viduramžių -> Vieta, kurioje neskaičiuojamas laikas -> Tęsinys





Viduramžiskos aistros - Sienos gyvenimo varomoji jėga

Sieniečiai. Kokie jie? Deja, nepažįstų nei vieno tikro, o mieste studijuojantys nesiskaito. Ar miesto mūrai ir gausiai turistų lankomi objektai galėtų šį tą apie juos papasakoti? Na, nebent tai, jog senieji miesto gyventojai - turtingi ir išsilavinę žmonės, duoną su sviestu valgantys iš turizmo ir paslaugų sferos. O esmė? Koks vis dėlto šio miesto charakteris? Vienas pirmųjų mano smalsumą sukėlusių objektų klaidžiojant po ''labirintą'' buvo vėliavos. Vienoje gatvėje vienokios, o pasukus už kampo, jau visai kitos. Jų daug ir visos baisiai margos. Klausiu pusseserės: "Kas tai? Ir kodėl čia kabo tas didžiulis plakatas su lekiančiu arkliu?''. Štai čia ir buvo raktas leidęs bent šiek tiek susipažinti su miesto dvasia.


Pasirodo, jog vėliavos žymi skirtingų kontradų (it. contrada) teritorijas, kurių istorinės Sienos ribose šiandien yra 17. Kontrada, tai ne tik administracinis vienetas, bet ir savotiškas miestas mieste, su savo pavadinimu, tradicijom, herbu, vėliava, bažnyčia ir t.t. Susiformavo viduramžiais, kuomet nesuskaičiuojami karai su kaimynine Florencija vertė griežtai organizuoti miesto karinę jėgą. Laikui bėgant kontrados neteko savo karinės funkcijos, tačiau gyventojų kraujyje išliko aršios kovos, išdidumo, ištikimybės savo būriui, aistros ir pasididžiavimo miestu genai. Visas šis genetinis užtaisas sprogsta du kartus per metus, pačių svarbiausių miestui įvykių, Il Palio, metu.


Il
Palio sunku paaiškinti. Pats palio tai viso labo draperija su Mergelės Marijos atvaizdu, dėl kurios, beprotiškų žirgų lenktynių metu kaunasi kontrados. Tačiau kokį tradicinį ir emocinį krūvį tas palio neša miesto svečias niekada nesuvoks. Nepaisant to, Il Palio kiekvienais metais į miestą pritraukia tūkstančius smalsuolių iš viso pasaulio, o jam pasibaigus miesto gyventojai dar ilgai gyvena šventės įspūdžiais ir emocijomis. Štai, žvilgtelkit į šiuos filmukus, tam kad pajustumėte šio reiškinio svarbą ir beprotybę.




O štai šitą butinai pažiūrėkit iki galo



Apie Il Palio galima rašyti labai daug, nuo to, kaip vyras ir žmona priklausantys skirtingoms kontradoms šventės metu virsta mirtinais priešais iki to, kuo šeriamas arklys nugalėtojas stovintis ant raudono kilimo Il Campo centre laimėjusios kontrados vakarienės metu.
Interneto platybėse radau gana patraukliai parašytą lietuvišką straipnį, kuriame rasite daugiau įdomybių ir tradicijų susijusių su Il Palio bei sieniečių aistromis. Tad tikiuosi suprasite mane ir nesupyksite, jog kreipiu jus į kitą kambarį pratęsti pažinties su šia ypatinga viduramžiška tradicija (skaityti čia).

O taip pat:








2009-12-09

Sienos katedra - Il Duomo

Trys dienos viduramžių -> Tęsinys


Miesto lobis arba vieta, kurioje neskaičiuojamas laikas


Pasišildžiusi ant piazza del Campo grindinio ir čia pat sukirtusi gabalą margaritos traukiu toliau. Vėl lendu į klaidžią ir vėsią gatvių raizgalynę žemėlapyje bandydama atrasti kelią vedantį link katedros. Laimei, sieniečiai pasirūpino turistų patogumu kritiniuose taškuose prikaldami nuorodas. Džiaugiuosi, jog atsidūriau šiame mieste ne sezono metu, nes grūstis su minia siaurose gatvėse, viena akim bandyti suvokti kur esi, o kita stebėti praeivių kulnus menkas malonumas. O gi dar norisi akis paganyti į mažų krautuvėlių vitrinas, pačiupinėti suvenyrus, paspoksoti į paprastų žmonių langus! Apskritai, blogiausia ką galite sugalvoti, tai lankyti Italijos miestus vasarą, na, nebent jums labai patinka jaustis virtu kumpiu tirštoje minios sriuboje.
Štai ir priėjau!
Il Duomo - brangiausia ir prabangiausia Sienos vieta, kalnas ant kurio bažnyčia ištįsus amžius lašino savo auksą. Suprantantys meno kalbą šioje akmeninėje enciklopedijoje gali perskaityti kone visą miesto istoriją, sekti laikmečiais kitusį žmonių mąstymą.
Katedra, iškilusi antikinės šventyklos, skirtos deivei Minervai vietoje buvo statoma 400 metų. Būdama pirmos svarbos objektu mieste susiurbė į save geriausia ką vietos ir apylinkių meistrai galėjo pasiūlyti. Tad nenuostabu, jog įžengusi į katedrą paskendau joje visoms penkioms valandoms. Penkioms, nes negalėjau atsispirti jos lobių žavesiui, nes negalėjau likti abejinga Donatello, Jacopo della Quercia, Michelangelo, Nicola ir Giovanni Pisano, Pinturicchio talentui. Rašyk nerašęs apie tokius dalykus, kurių jėgą ir magiją gali suvokti tik atsidūręs akis į akį su jais. Manau, geriausia bus jei parodysiu jums keletą nuotraukų (katedroje nedraudžiama fotografuoti. ), o jau visą kitą atrasite patys vieną dieną įkėlę ten koją.

P.S. Spustelkite ant nuotraukos jei norite didesnio vaizdo:)















Šimtamečiai akmenys ir laikina dienos šviesa



Katedros erdvės














Grindinio mozaika



Donatello Šv. Jonas Krikštytojas ir Nicola Pisano sakykla














Kupolas



Piccolomini bibliotekos žavesys
















Krikštykla



Krikštyklos detalės: Lorenzo Ghiberti ir Donatello darbai












Veidrodis tam, kad nereikėtų narintis kaklo spoksant į freskas




Besiruošiantiems aplankyti katedrą

  • Naudinga įsigyti OPA SI pass (parduodamas tiek katedros kasoje, tiek bet kuriame Tabacchi , taip vadinama spauda prekiaujanti vieta). Suploję 10 eurų galėsite aplankyti Il Duomo (katedrą), Museo dell'Opera (katedros meno muziejų. Iš čia galėsite pasigrožėti miesto panorama), Battistero (katedros baptisterijų- krikštyklą), Cripta (katedros kriptą), Oratorio di S. Bernardino.
  • Tiems kas domisi katedros istorija ir nori daugiau sužinoti apie jos lobius pradžiai užteks ir wikipedijos: anglų kalba; italų kalba.


Tęsinys -> Viduramžiškos aistros-Sienos gyvenimo varomoji jėga

2009-11-06

Trys dienos viduramžių


Siena
. Vienus šis miestas traukia kaip Italijos viduramžių perlas, kitus, kaip analogų neturinčių žirgų lenktynių vieta, treti čia atvyksta pasigrožėti bene viena ypatingiausia ir gražiausia aikšte visoje šalyje, tūkstančiai keliauja čia studijuoti, milijonai šiaip pavėpsoti, na, o lietuvaičiai greičiausiai šį miestą identifikuos prisiminę Sienos "Montepaschi". Teko girdėti sakant: "užteks vienos dienos viską apžiūrėti", kai tuo tarpu man ir trijų buvo per maža... Man ir vėl velniškai pasisekė - apsistojau pas pusseserę, kurios nuomojamas butas yra visai šalia pagrindinės miesto aikštės, žymiosios piazza del Campo. Tad neskubant, kelias dienas galėjau narplioti šį viduramžių galvosūkį, kurį išsprendžiau štai kaip:


Pirmas įspūdis: miestas - labirintas

Nėriau pro miesto vartus lietui lyjant. Siauros, be šaligatvių, pilkais akmenimis grįstos senamiesčio gatvės rėminamos gana rūsčiai atrodančiais aukštais namų fasadais priminė gūdų labirintą. Įspūdį sustiprina susigrūdę, vienas prie kito besiglaudžiantys pastatai, kurie driekiasi myliu mylias sudarydami ištisas vidines sienas ir kurių tvirtą vienybę vietomis kerta siaurutėlės gatvių gijos. Įsivaizduoju, jog anais laikais, kuomet vakarais gatves nušviesdavo tik menka žibintų šviesa tokioje raizgalynėje atsidurti buvo mažų mažiausiai ekstremalu.




















Zujantys jauni studentų veidai, lėti ir orūs pagyvenusių sieniečių lietpalčiai, nekantrūs turistų objektyvai buvo pirmieji ženklai rodantys, jog nuobodu nebus, miestas, vis dėlto, svetingas atvykėliams, o pilki mūrai turi ką papasakoti. Painios ir tamsios gatvės, kurių vienodumą blaško margos kontradų vėliavos, galiausiai suteka į saulėtas aikštes, kuriose vystosi pagrindinis veiksmas ir geriausiai jaučiamas miesto pulsas.

Piazza del Campo arba visi keliai veda į aikštę

Labirinto atskaitos tašku, vinimi, prie kurios rišu raudoną siūlą natūraliai tampa Il Campo - Sienos esmė, miesto kūno galva ir širdis viename, į kurią nutiesti visi pagrindiniai miesto keliai. Tikras malonumas išplaukus iš vėjuotų ir tamsių gatvių atsipūsti ant saulės įšildyto aikštės grindinio.
















Italams aikštė (it. la piazza) reiškia daug daugiau negu galime įsivaizduoti. Čia jie išmoksta vaikščioti, sutinka draugus, įsimyli, leidžia laisvalaikį, pasenę ateina paplepėti su bendraamžiais ar palesint balandžių. Čia atėjus jiems nenusibosta sukti dešimtą ratą iš eilės ir nekyla mintys savo pavakario pasivaikščiojimams pasirinkti kitos vietos. Piazza niekada nebūna tuščia, o italas niekada joje nesijaus vienišas. Tai ne šiaip sau pastatų supama atvira miesto erdvė, bet gyvas organizmas, viso miesto gyvenimo simbolis.

Sienos Il Campo, kaip ir daugumos jos seserų, priešistorė ta pati - turgavietė. O tai, ką vėliau su ja padarė sieniečiai garsina šią vietą po visą svietą (Italijoje laikoma kone viena gražiausių ir unikaliausių). Ši, dažnai vadinama kriauklės formos aikštė yra puikus pavyzdys to, kaip kūrybiškai įveikiamos sudėtingos, gamtovaizdžio diktuojamos sąlygos. Įkurta trijų kalvų susikirtimo taške savo nuožulnia pusskritulio forma organiškai atkartoja reljefą, atrodo, lyg plytelėmis dengtas kalvos šlaitas. Grindinį, primenantį žuvies ašaką, 1347-aisiais klojo auksarankiai sieniečiai, visose apylinkėse garsėję kaip puikūs kelių grindėjai. Suskaidytas į devynis spindulius miesto gyventojams jis mena istorinį Devyneto valdžios laiką.



Aikštės centre, raudono grindinio fone balta dėme plieskia La Fonte Gaia - Džiaugsmo fontanas (nr.2) - vieno iš reikšmingiausių sieniečių skulptoriaus Jacopo della Quercia (1374-1438) darbas, kuriuo, šalia gotikinių elementų įterpdamas klasikines formas, anonsuoja netrukus į dailės ir architektūros lauką ateisiantį renesansą. Pasakojama, jog miesto gyventojai ilgai šventė šio fontano atsiradimą, o jų džiaugsmo atminimui šis įgavo esamą pavadinimą.











3 ir 4 numeriais žemėlapyje pažymėti Il Palazzo Publico ir La Torre del Mangia - vienas elegantiškiausių toska
nietiškos gotikos pavyzdžių, kartu su Bendruomenės rūmų kairėje 102 metrus į viršų iškylančiu bokštu sudaro darnų aikštės ansamblį, kuri tarsi atsiduria lenkto rūmų fasado glėbyje. Bokšto pavadinimas sunkiai išverčiamas, tai pirmojo varpininko pravardės Il Mangiaguadagni, kuri reišia "suvalgantis uždarbį" trumpinys. Įveikus gausybę laiptelių nuo bokšto galima pasigrožėti Sienos ir jos apylinkių panorama. Mieste studijuojantys laikosi prietaro šiukštu ten nelipti, nes kitaip gresia nebaigti mokslų. Taip pat vertėtų žinoti, jog Sienoje negalioja monetų metimo į fontaną taisyklė, sakoma, jog norinčiam čia sugrįžti tiesiog privalu pasėdėti ant Piazza del Campo grindinio.
Klajodama po Si
eną mintyse laikausi įsikibusi Il Campo, kuris tampa mano įsivaizduojamo kompaso šiaure.





Keletas pastabų apie kitus aikštėje esančius objektus

Meno mėgėjai neturėtų praleisti progos pasivaikščioti po vertingomis freskomis puoštus Bendruomenės rūmų kambarius. Neįmanoma nepastebėti ir šalia rūmų esančios
La Cappella di Piazza - aikštės koplyčios (nr.5), kuri buvo pastatyta kaip padėka dangui už pagaliau iš miesto išguitą marą.
Palazzo Piccolomini (nr.6) - gražiausias ir reikšmingiausias Sienos renesanso pavyzdys, kuriame įkurtas valstybės archyvas saugantis miesto istorijos paslaptis.
Palazzo Chigi- Zondadari (nr.7) - seniausio miesto pastato 1724 metų rekonstrukcija.
Palazzo Sansedoni (nr.8) - Bendruomenės rūmų aidas kitoje aikštės pusėje, ''detalė'', kurios dėka išlaikoma harmoninga aikštės architektonika.
Loggia della Mercanzia (nr.9) - miesto Prekybos koorporacijai priklausęs pastatas, kuris reprezentuoja reikšmingą stilių kaitos mieste periodą, perėjimą nuo gotikos prie renesanso.



Tęsinys
-> Miesto lobis arba vieta, kurioje neskaičiuojamas laikas




























2009-10-30

Toskanos turtai neskubantiems



Jeigu kas nors netikėtai jūsų paklaustų - "klausyk, gal žinai bent keletą Italijos regionų?", spėju, tuoj pat karštligiškai bandytumėte prisiminti visų gertų vynų etiketes, o tarp greičiausiai į galvą atėjusių pavadinimų neabejotinai būtų paminėta Toskana (it. Toscana). Toks jūsų atsakymas dar kartelį patvirtintų, jog šio Italijos regiono vardas už šalies ribų skamba bene garsiausiai ir dėl to kalta ne tik šio krašto gastronomija.

Vykau į Toskaną aplankyti savo tetų, o kartu slapčia audžiau planus aplankyti Florenciją (it.Firenze), miestą, apie kurį jau seniai svajojau. Kokia sėkmė, maniau sau, turėti tetas gyvenančias tokiame, mano pomėgiams palankiame, geografiniame taške!


Penkių valandų kelionė autobusu nei kiek neprailgo. Spoksojau į besikeičiantį gamtovaizdį, kaip pajūrio lygumas ir aukštaūges priekalnes maino banguojančios kalvos nusėtos alyvmedžių giraitėmis, dengtos ištįsais vynuogynų plotais ir kiparisų alėjomis. Tolumoje liko boluoti pilkos kalnų viršūnės. Visa tai dar kartą man priminė kažkada Perudžijoje (it. Perugia) išgyventą akimirką, kuomet pirmą kartą nuo kalvos žvelgdama į priešais atsivėrusią panoramą nustebau suvokusi, jog renesanso meistrų drobėse išties nėra nei lašo fantazijos, o perspektyvai atrasti visai nereikėjo didelės išmonės.

Autobusas neria į siauras Florencijos gatves, o aš išpūtus akis pradedu gaudyti kiekvieną miesto, kurį jau seniai norėjau išvysti, detalę. Lėtai braudamasis pro kamščius, kelio darbus ir pasimetusius turistų būrelius, šonu liesdamas gatvėje įsikūrusios picerijos palapinę, trumpam sudomina abejingus kinietiškų parduotuvių šeimininkų veidus ir galiausiai ištrūksta į erdvę stoties aikštę. Po penkių minučių sėdžiu raudoname tetos automobilyje ir riedu lauk iš Florencijos, kurios kvapo deramai nespėjau net ir užuosti. "Aš sugrįšiu! Aš butinai pas tave sugrįšiu! Po kelių dienų!''

Po kelių dienų negrįžau. Iki šiol ten negrįžau.

Mano kelionės planą per savaitę išvysti kuo daugiau Toskanos įžymybių pakoregavo apsilankymas Sienoje (it. Siena), po kurio nusprendžiau, jog šis regionas prilygsta saldžiausiam tortui į kurio sudėtį įeina rečiausi ir brangiausi ingredientai. Vienu ypu suvalgyti jo niekaip nepavyktų, o bandymas tai padaryti prilygtų perlų atidavimui kiaulėms.

Taigi, šios kelionės metu tyrinėjau Sieną, kurioje praleidau tris nuostabias dienas. Pasivaikščiojau po dailiųjų bokštų miestelį San Džiminjaną (it. San Gimignano), kurio apylinkėse gyvena mano tetos. Apturėjau labai malonų pasilepinimą miškų viduryje trykštančiuose terminiuose vandenyse. Likusi laiką skyriau jaukiems pasisėdėjimams ir pasiplepėjimams, pietums ir ilgoms vakarienėms su savo tetomis, pusseserėms ir pusbroliais.

Na, o patį skaniausią gabalėlį, Florenciją, vadovaujantis saldaus torto taisykle, nusprendžiau atidėti kitam kartui.

Siūlau ir jums, jeigu kada išsiruošite į kelionę, ragauti šio toskanietiško deserto neskubant, tam, jog turėtumėte laiko pažinti subtiliausias poskonių gamas ir rečiausių ingredientų teikiamą malonumą.


Naudingos nuorodos:



2009-10-21

Anonsas



Mieli skaitytojai,

greitu laiku čia pasirodys saujelė straipsnelių su informacija ir asmeniniais įspūdžiais iš kelionės į Toscanos regioną.

2009-09-14

Foto/video reportažas iš kukurūzų derliui skirtos sagros


Radijas paskelbė, jog netoliese esančiame kaimelyje vyks sagra skirta kukurūzų derliui. Liuks! Važiuojam! Jau seniai kurpiau planus, kaip čia išsivirus kukurūzų, jau maniau, busiu pražiopsojusi tinkamą laiką, nes jam praėjus šie tinkami nebent miltams.

Kadangi sagrą, kaip neatskiriamą itališkojo gyvenimo elementą, esu pristačiusi anksčiau, dabar tik parodysiu jums daugiau vaizdų. Ši sagra nuo kitų skiriasi tuo, jog buvo surengta futbolo stadione, mat kaimelis tikrai labai mažas ir neturi centrinės aikštės. Liaudis - vietiniai gyventojai, seni arba labai maži. Jaunimas, suprantama, neturi ką veikti tokiuose užkampiuose. Šventė, kurioje ir neplauta galva gali jaustis gerai :)

Užuolaidėlės slepia virtuvę


Paprasta, bet gardu



Kukurūzų šventės kukurūzinė girlianda


Prieš verdant tenka paplušėti lukštenant


Sijojimo "mašina"



Kam naudojama ši krosnis ant ratų sužinoti nepavyko


Girnos


Na, o štai čia galite pasižiūrėti kaip žmonės linksminasi per sagrą.

Šiame vaizdo klipe girdėsite visoms sagroms būdingą muziką:




O štai šiame video pavyko užfiksuoti vieną labai įsilinksminusią sinjorą ( ir ji visai negirta, apskritai, dar nei vienoje sagroje girtų regėti neteko:) ):


2009-09-10

Kaktusinės figos - nedaug ir atsargiai



Drąsiai imu į rankas, gniaužiu delne tarsi tai būtų slyva.
- Atsargiai, - sako man Mikis.
- Eik tu, žiūrėk, nieko tokio. Spyglių visai nesijaučia! - o, kad tai dar geriau pademonstruočiau pavolioju abiejuose delnuose. Na, galvoju, tie opūs italai kaip visada perdeda. Mikis nieko nebesako, ramiai laukia ir keistai šypsosi...Po kelių minučių pincetu rankioju vos vos matomas rakštis...rankioju jas visą dieną...Kaktusinės figos...Gerai, jog paklausiau patarimo kąsti atsargiai, nes būčiau ir dantis susitrupinusi...

Jeigu ir jums dar neteko jų ragauti - ATSARGIAI! Vis tik tai kaktuso vaisiai, su visomis kaktusinėmis savybėmis. Odelėje yra galybė plika akimi nematomų spygliukų, o vidus prikimštas gana stambių ir tvirtų sėklų (valgoma kartu su jomis). Verta šiek tiek pavargti dėl lengvai saldaus sultingų vaisių skonio (jeigu pirksite jas Lietuvoje, palaikykite kol taps rausvos. Kažkada Maximoje teko matyti visai neprinokusias, geltonas).
Štai kokią techniką apdorojant kaktusines figas siūlo Mikis:















Kaktusinės figos (lot. Opuntia ficus-indica; it. Ficho d'India) - vaisiai plačiai kultivuojami Viduržemio jūros kraštuose, Afrikoje, Azijoje, Okeanijoje. Į Senąjį Žemyną iš Centrinės Amerikos augalą atvežė Kolumbo ekspedicija. Actekams kaktusinės figos buvo šventas augalas, turėjęs galybę svarbių simbolinių prasmių, bei vienas vertingiausių vienetų ekonominių mainų grandinėje.

Italijoje 90% šių vaisių auginama Sicilijos teritorijoje.
Augalas, beveik nereikalaujantis vandens, yra tikras lobis sausrų varginamiems kraštams. Vaisiuose gausu mineralinių medžiagų, kalcio, fosforo bei vitamino C.

Suvalgytas pernelyg didelis kaktusinių figų kiekis, dėl jose esančių sėklų, gali sudaryti kamštį storajame žarnyne, sukelti žarnų nepraeinamumą. Apskritai, jų vartojimas nepatartinas žmonėms turintiems problemų su žarnynu.

Tad atsargiai! Su kaktusinėmis figomis, kaip su ugnimi;)


2009-09-09

Apie tai, kaip atrodo moterys žaidžiančios futbolą



Italijoje futbolas - liga, o praėjusį ketvirtadienį man teko laimė pirmą kartą savo akimis išvysti ir šios ligos komplikacijas. Mėgėjiška moterų futbolo komanda. Įdomu būtų surengti apklausą, kokios pirmosios mintys žmonėms ateina į galvą išgirdus apie mėgėjišką moterų futbolą. Neturiu ir neturėjau jokio skeptiško nusistatymo, tačiau tai ką išvydau pasirodė mažų mažiausia pritrenkiama. Trumpai drūtai pasidalinsiu įspūdžiu.
Esu beveik tikra, jog tos moteriškės giliai įsižeistų išvydusios šį (nuotr. viršuje) prancūzų dizainerio Chloe Ruchon darbelį, kuris, palyginus su tuo ką teko išvysti, "skamba" kaip piktdžiugiška replika, ironijos akmuo į moterų futbolo lauką. Nes jos, švelniai tariant, yra VYRAI . Ir tokie, kurių ir tarp tikrų vyrų dar reikėtų paieškoti.
Sėdėjau ramiai ant suoliuko, stebėjau kaip futbolą žaidžia Mikis su kompanija, už nugaros, gretimoje aikštėje keletas merginų atsipalaidavusios darė pratimus su kamuoliu. Atrodė įprastai. Na, maniau, šiaip, stumia laiką, gal ko laukia. Tačiau netrukus, su treneriu priešakyje į tą pačią aikštelę pradėjo plūsti visas būrys. Va tada mano akys ir išsprogo: nedidukės (gal 1.50- 1.60), raumeningos, trumpai kirptos, kampuotas, tvirtas žingsnis ir kovos dvasia degančios akys. Tai tiesiog reikia pamatyti! Jos visai valandai prikaustė mano dėmesį. Nors nežaidė, vyko paprasčiausia treniruotė. Vienos dar jaunutės, o kitos iš pažiūros jau ir keturiasdešimtuosius skaičiuoja. Buvo ir apkūnių, ir vikrumu nepasižyminčių, tačiau visos iki vienos viduje turėjo žvėrį. Buvo panašios į tuos mažus šunis, kurie daug loja ir kanda dažniau negu didieji. Atrodė, lyg žūt būt kažkam (o greičiausiai vyriškajai giminei) norėtų įrodyti esančios galingos, tvirtos, pajėgios sutriuškinti visus pasaulio priešus (tame tarpe, ir tuos pačius vyrus). Tikros amazonės. Vienos šukuosena priminė David'o Backham'o ševeliūrą, o kita atrodė visai kaip Demi Moor filme Eilinė Džein (G.I Jane). Ne futbolo, bet karo laukas. Pasibaigus treniruotei keletas jų nepatingėjo atlikti keleto pratimų presui stiprinti. Sulenktas kojas pakėlusios nuo žemės, neįtikėtinu greičiu, nenuleidus pečių linijos atliko atsilenkimų seriją. Dar nebuvau mačiusi moters taip darant atsilenkimus! Atrodė, kaip Rokis Balboa netrukus pakilsiantis į ringą. Vėliau mačiau kaip jos nusipraususios ir persirengusios palieka sporto centrą. Kasdienė apranga taip pat gana vyriška, daugelis iš jų rūkė (maniera taip pat vyriška). Vienu žodžiu - maži kieti vyrukai. Ne veltui kalbama, jog moterų futbolas agresyvus žaidimas. Agresyvus sąlyginai, ne tiek iš tikrųjų, kiek jos pačios nori, kad jis toks atrodytų tam dėdamos visas savo pastangas ir liedamos į aplinką savo vidinį įsiūtį. Įdomios moteriškės. Būtų smalsu išgirsti ką jos apie tai galvoja :)