Jeigu kas nors netikėtai jūsų paklaustų - "klausyk, gal žinai bent keletą Italijos regionų?", spėju, tuoj pat karštligiškai bandytumėte prisiminti visų gertų vynų etiketes, o tarp greičiausiai į galvą atėjusių pavadinimų neabejotinai būtų paminėta Toskana (it. Toscana). Toks jūsų atsakymas dar kartelį patvirtintų, jog šio Italijos regiono vardas už šalies ribų skamba bene garsiausiai ir dėl to kalta ne tik šio krašto gastronomija.
Vykau į Toskaną aplankyti savo tetų, o kartu slapčia audžiau planus aplankyti Florenciją (it.Firenze), miestą, apie kurį jau seniai svajojau. Kokia sėkmė, maniau sau, turėti tetas gyvenančias tokiame, mano pomėgiams palankiame, geografiniame taške!
Penkių valandų kelionė autobusu nei kiek neprailgo. Spoksojau į besikeičiantį gamtovaizdį, kaip pajūrio lygumas ir aukštaūges priekalnes maino banguojančios kalvos nusėtos alyvmedžių giraitėmis, dengtos ištįsais vynuogynų plotais ir kiparisų alėjomis. Tolumoje liko boluoti pilkos kalnų viršūnės. Visa tai dar kartą man priminė kažkada Perudžijoje (it. Perugia) išgyventą akimirką, kuomet pirmą kartą nuo kalvos žvelgdama į priešais atsivėrusią panoramą nustebau suvokusi, jog renesanso meistrų drobėse išties nėra nei lašo fantazijos, o perspektyvai atrasti visai nereikėjo didelės išmonės.
Autobusas neria į siauras Florencijos gatves, o aš išpūtus akis pradedu gaudyti kiekvieną miesto, kurį jau seniai norėjau išvysti, detalę. Lėtai braudamasis pro kamščius, kelio darbus ir pasimetusius turistų būr
elius, šonu liesdamas gatvėje įsikūrusios picerijos palapinę, trumpam sudomina abejingus kinietiškų parduotuvių šeimininkų veidus ir galiausiai ištrūksta į erdvę stoties aikštę. Po penkių minučių sėdžiu raudoname tetos automobilyje ir riedu lauk iš Florencijos, kurios kvapo deramai nespėjau net ir užuosti. "Aš sugrįšiu! Aš butinai pas tave sugrįšiu! Po kelių dienų!''
Po kelių dienų negrįžau. Iki šiol ten negrįžau.
Mano kelionės planą per savaitę išvysti kuo daugiau Toskanos įžymybių pakoregavo apsilankymas Sienoje (it. Siena), po kurio nusprend
žiau, jog šis regionas prilygsta saldžiausiam tortui į kurio sudėtį įeina rečiausi ir brangiausi ingredientai. Vienu ypu suvalgyti jo niekaip nepavyktų, o bandymas tai padaryti prilygtų perlų atidavimui kiaulėms.
Taigi, šios kelionės metu tyrinėjau Sieną, kurioje praleidau tris nuostabias dienas. Pasivaikščiojau po dailiųjų bokštų miestelį San Džiminjaną (it. San Gimignano), kurio apylinkėse gyvena mano tetos. Apturėjau labai malonų pasilepinimą miškų viduryje trykštančiuose terminiuose vandenyse. Likusi laiką skyriau jaukiems pasisėdėjimams ir pasiplepėjimams, pietums ir ilgoms vakarienėms su savo tetomis, pusseserėms ir pusbroliais.
Na, o patį skaniausią gabalėlį, Florenciją, vadovaujantis saldaus torto taisykle, nusprendžiau atidėti kitam kartui.
Siūlau ir jums, jeigu kada išsiruošite į kelionę, ragauti šio toskanietiško deserto neskubant, tam, jog turėtumėte laiko pažinti subtiliausias poskonių gamas ir rečiausių ingredientų teikiamą malonumą.
Penkių valandų kelionė autobusu nei kiek neprailgo. Spoksojau į besikeičiantį gamtovaizdį, kaip pajūrio lygumas ir aukštaūges priekalnes maino banguojančios kalvos nusėtos alyvmedžių giraitėmis, dengtos ištįsais vynuogynų plotais ir kiparisų alėjomis. Tolumoje liko boluoti pilkos kalnų viršūnės. Visa tai dar kartą man priminė kažkada Perudžijoje (it. Perugia) išgyventą akimirką, kuomet pirmą kartą nuo kalvos žvelgdama į priešais atsivėrusią panoramą nustebau suvokusi, jog renesanso meistrų drobėse išties nėra nei lašo fantazijos, o perspektyvai atrasti visai nereikėjo didelės išmonės.Autobusas neria į siauras Florencijos gatves, o aš išpūtus akis pradedu gaudyti kiekvieną miesto, kurį jau seniai norėjau išvysti, detalę. Lėtai braudamasis pro kamščius, kelio darbus ir pasimetusius turistų būr
elius, šonu liesdamas gatvėje įsikūrusios picerijos palapinę, trumpam sudomina abejingus kinietiškų parduotuvių šeimininkų veidus ir galiausiai ištrūksta į erdvę stoties aikštę. Po penkių minučių sėdžiu raudoname tetos automobilyje ir riedu lauk iš Florencijos, kurios kvapo deramai nespėjau net ir užuosti. "Aš sugrįšiu! Aš butinai pas tave sugrįšiu! Po kelių dienų!''Po kelių dienų negrįžau. Iki šiol ten negrįžau.
Mano kelionės planą per savaitę išvysti kuo daugiau Toskanos įžymybių pakoregavo apsilankymas Sienoje (it. Siena), po kurio nusprend
žiau, jog šis regionas prilygsta saldžiausiam tortui į kurio sudėtį įeina rečiausi ir brangiausi ingredientai. Vienu ypu suvalgyti jo niekaip nepavyktų, o bandymas tai padaryti prilygtų perlų atidavimui kiaulėms.Taigi, šios kelionės metu tyrinėjau Sieną, kurioje praleidau tris nuostabias dienas. Pasivaikščiojau po dailiųjų bokštų miestelį San Džiminjaną (it. San Gimignano), kurio apylinkėse gyvena mano tetos. Apturėjau labai malonų pasilepinimą miškų viduryje trykštančiuose terminiuose vandenyse. Likusi laiką skyriau jaukiems pasisėdėjimams ir pasiplepėjimams, pietums ir ilgoms vakarienėms su savo tetomis, pusseserėms ir pusbroliais.
Na, o patį skaniausią gabalėlį, Florenciją, vadovaujantis saldaus torto taisykle, nusprendžiau atidėti kitam kartui.
Siūlau ir jums, jeigu kada išsiruošite į kelionę, ragauti šio toskanietiško deserto neskubant, tam, jog turėtumėte laiko pažinti subtiliausias poskonių gamas ir rečiausių ingredientų teikiamą malonumą.
Naudingos nuorodos:
- Faktai apie Toscana (Wikipedia) : italų kalba; anglų kalba.
Neseniai parašiau pasakojimą apie savo kelionę į Toskaną, kurį netrukus turėtų įsidėti bernardinai. Tai net nustebau dabar skaitydama - labai panašios patirtys. Ypač šitas sakinys: "Po penkių minučių sėdžiu raudoname tetos automobilyje ir riedu lauk iš Florencijos, kurios kvapo deramai nespėjau net ir užuosti. "Aš sugrįšiu! Aš butinai pas tave sugrįšiu! Po kelių dienų!" labai susisiejo su mano tekstu. Nors pabuvau Florencijoj pora dienų, vis tiek jaučiausi vos vos užuodusi jos kvapą ir vis mintyse kartojau, kad būtinai sugrįšiu. :) Matyt, tas miestas turi kažką universalaus, kas visus priverčia jį pamilti ir norėti sugrįžti.
AtsakytiPanaikintiKo gero taip pasireiškia ta didžiųjų ir senųjų miestų magija :)Per amžius tiek daug visko prikaupę, jog atrodo neišsemiami. Bet kur kas labiau, kaip man atrodo, veikia mūsų pačių galvose apie tuos miestus susikurtos vizijos :) Man, studijavusiai dailėtyrą, Florencija yra toks aukso puodas,jog, rodos, baisu ir prisiliesti, nes prilipčiau prie jos amžiams:))) Matyt, ta gausa ir įvairovė leidžia kiekvienam atrasti tai, kas labiausiai traukia:) O kartą teko skaityti, jog kažkam Florencija pasirodė tiesiog šiukšlinas miestas, pilnas emigrantų ir panašiai. Na, matyt, tam žmogui visai nė motais visi jos kultūriniai žavesiai :)
AtsakytiPanaikintiKeliu tostą už Florenciją!! ;)