2009-09-14

Foto/video reportažas iš kukurūzų derliui skirtos sagros


Radijas paskelbė, jog netoliese esančiame kaimelyje vyks sagra skirta kukurūzų derliui. Liuks! Važiuojam! Jau seniai kurpiau planus, kaip čia išsivirus kukurūzų, jau maniau, busiu pražiopsojusi tinkamą laiką, nes jam praėjus šie tinkami nebent miltams.

Kadangi sagrą, kaip neatskiriamą itališkojo gyvenimo elementą, esu pristačiusi anksčiau, dabar tik parodysiu jums daugiau vaizdų. Ši sagra nuo kitų skiriasi tuo, jog buvo surengta futbolo stadione, mat kaimelis tikrai labai mažas ir neturi centrinės aikštės. Liaudis - vietiniai gyventojai, seni arba labai maži. Jaunimas, suprantama, neturi ką veikti tokiuose užkampiuose. Šventė, kurioje ir neplauta galva gali jaustis gerai :)

Užuolaidėlės slepia virtuvę


Paprasta, bet gardu



Kukurūzų šventės kukurūzinė girlianda


Prieš verdant tenka paplušėti lukštenant


Sijojimo "mašina"



Kam naudojama ši krosnis ant ratų sužinoti nepavyko


Girnos


Na, o štai čia galite pasižiūrėti kaip žmonės linksminasi per sagrą.

Šiame vaizdo klipe girdėsite visoms sagroms būdingą muziką:




O štai šiame video pavyko užfiksuoti vieną labai įsilinksminusią sinjorą ( ir ji visai negirta, apskritai, dar nei vienoje sagroje girtų regėti neteko:) ):


2009-09-10

Kaktusinės figos - nedaug ir atsargiai



Drąsiai imu į rankas, gniaužiu delne tarsi tai būtų slyva.
- Atsargiai, - sako man Mikis.
- Eik tu, žiūrėk, nieko tokio. Spyglių visai nesijaučia! - o, kad tai dar geriau pademonstruočiau pavolioju abiejuose delnuose. Na, galvoju, tie opūs italai kaip visada perdeda. Mikis nieko nebesako, ramiai laukia ir keistai šypsosi...Po kelių minučių pincetu rankioju vos vos matomas rakštis...rankioju jas visą dieną...Kaktusinės figos...Gerai, jog paklausiau patarimo kąsti atsargiai, nes būčiau ir dantis susitrupinusi...

Jeigu ir jums dar neteko jų ragauti - ATSARGIAI! Vis tik tai kaktuso vaisiai, su visomis kaktusinėmis savybėmis. Odelėje yra galybė plika akimi nematomų spygliukų, o vidus prikimštas gana stambių ir tvirtų sėklų (valgoma kartu su jomis). Verta šiek tiek pavargti dėl lengvai saldaus sultingų vaisių skonio (jeigu pirksite jas Lietuvoje, palaikykite kol taps rausvos. Kažkada Maximoje teko matyti visai neprinokusias, geltonas).
Štai kokią techniką apdorojant kaktusines figas siūlo Mikis:















Kaktusinės figos (lot. Opuntia ficus-indica; it. Ficho d'India) - vaisiai plačiai kultivuojami Viduržemio jūros kraštuose, Afrikoje, Azijoje, Okeanijoje. Į Senąjį Žemyną iš Centrinės Amerikos augalą atvežė Kolumbo ekspedicija. Actekams kaktusinės figos buvo šventas augalas, turėjęs galybę svarbių simbolinių prasmių, bei vienas vertingiausių vienetų ekonominių mainų grandinėje.

Italijoje 90% šių vaisių auginama Sicilijos teritorijoje.
Augalas, beveik nereikalaujantis vandens, yra tikras lobis sausrų varginamiems kraštams. Vaisiuose gausu mineralinių medžiagų, kalcio, fosforo bei vitamino C.

Suvalgytas pernelyg didelis kaktusinių figų kiekis, dėl jose esančių sėklų, gali sudaryti kamštį storajame žarnyne, sukelti žarnų nepraeinamumą. Apskritai, jų vartojimas nepatartinas žmonėms turintiems problemų su žarnynu.

Tad atsargiai! Su kaktusinėmis figomis, kaip su ugnimi;)


2009-09-09

Apie tai, kaip atrodo moterys žaidžiančios futbolą



Italijoje futbolas - liga, o praėjusį ketvirtadienį man teko laimė pirmą kartą savo akimis išvysti ir šios ligos komplikacijas. Mėgėjiška moterų futbolo komanda. Įdomu būtų surengti apklausą, kokios pirmosios mintys žmonėms ateina į galvą išgirdus apie mėgėjišką moterų futbolą. Neturiu ir neturėjau jokio skeptiško nusistatymo, tačiau tai ką išvydau pasirodė mažų mažiausia pritrenkiama. Trumpai drūtai pasidalinsiu įspūdžiu.
Esu beveik tikra, jog tos moteriškės giliai įsižeistų išvydusios šį (nuotr. viršuje) prancūzų dizainerio Chloe Ruchon darbelį, kuris, palyginus su tuo ką teko išvysti, "skamba" kaip piktdžiugiška replika, ironijos akmuo į moterų futbolo lauką. Nes jos, švelniai tariant, yra VYRAI . Ir tokie, kurių ir tarp tikrų vyrų dar reikėtų paieškoti.
Sėdėjau ramiai ant suoliuko, stebėjau kaip futbolą žaidžia Mikis su kompanija, už nugaros, gretimoje aikštėje keletas merginų atsipalaidavusios darė pratimus su kamuoliu. Atrodė įprastai. Na, maniau, šiaip, stumia laiką, gal ko laukia. Tačiau netrukus, su treneriu priešakyje į tą pačią aikštelę pradėjo plūsti visas būrys. Va tada mano akys ir išsprogo: nedidukės (gal 1.50- 1.60), raumeningos, trumpai kirptos, kampuotas, tvirtas žingsnis ir kovos dvasia degančios akys. Tai tiesiog reikia pamatyti! Jos visai valandai prikaustė mano dėmesį. Nors nežaidė, vyko paprasčiausia treniruotė. Vienos dar jaunutės, o kitos iš pažiūros jau ir keturiasdešimtuosius skaičiuoja. Buvo ir apkūnių, ir vikrumu nepasižyminčių, tačiau visos iki vienos viduje turėjo žvėrį. Buvo panašios į tuos mažus šunis, kurie daug loja ir kanda dažniau negu didieji. Atrodė, lyg žūt būt kažkam (o greičiausiai vyriškajai giminei) norėtų įrodyti esančios galingos, tvirtos, pajėgios sutriuškinti visus pasaulio priešus (tame tarpe, ir tuos pačius vyrus). Tikros amazonės. Vienos šukuosena priminė David'o Backham'o ševeliūrą, o kita atrodė visai kaip Demi Moor filme Eilinė Džein (G.I Jane). Ne futbolo, bet karo laukas. Pasibaigus treniruotei keletas jų nepatingėjo atlikti keleto pratimų presui stiprinti. Sulenktas kojas pakėlusios nuo žemės, neįtikėtinu greičiu, nenuleidus pečių linijos atliko atsilenkimų seriją. Dar nebuvau mačiusi moters taip darant atsilenkimus! Atrodė, kaip Rokis Balboa netrukus pakilsiantis į ringą. Vėliau mačiau kaip jos nusipraususios ir persirengusios palieka sporto centrą. Kasdienė apranga taip pat gana vyriška, daugelis iš jų rūkė (maniera taip pat vyriška). Vienu žodžiu - maži kieti vyrukai. Ne veltui kalbama, jog moterų futbolas agresyvus žaidimas. Agresyvus sąlyginai, ne tiek iš tikrųjų, kiek jos pačios nori, kad jis toks atrodytų tam dėdamos visas savo pastangas ir liedamos į aplinką savo vidinį įsiūtį. Įdomios moteriškės. Būtų smalsu išgirsti ką jos apie tai galvoja :)

2009-09-04

Pirmoji pažintis su Venecijos kino meno festivaliu


Laikas atiduoti duoklę kultūrai - jau kelias dienas Venecijoje šurmuliuojančiam 66-ąjam kino meno festivaliui. Galvojau, ką naujo ir įdomaus apie šį festivalį jums papasakoti, juk nei ten buvau, nei anksčiau juo domėjausi. Kagi, metas pradėti šią pažintį. Visos daugiau nei 6o metų trunkančios festivalio istorijos perpasakoti tikrai neverta (sinefilai žino, kur jos ieškoti), tačiau keletą faktų pirmosios pažinties garbei reikėtų paminėti.

Tarptautinis Venecijos kino meno festivalis (Mostra Internazionale D'Arte Cinematografica) pirmą kartą surengtas 1932 m. rugpjūtį. Tuomet festivalis vadinosi Tarptautine kino meno ekspozicija ir buvo pirmasis tokio pobūdžio tarptautinis festivalis sulaukęs didelio profesionalų pritarimo. Festivalio sumanytojai buvo Venecijos bienalės vadovas kunigaikštis Giuseppe Volpi di Misurata, skulptorius Antonio Maraini ir Tarptautinio Edukacinio Kino Istituto generalinis sekretorius Luciano de Feo (apsilankę oficialioje festivalio svetainėje netruksite pastebėti, jog ir šiandien festivalis šliejasi prie Venecijos bienalės, traktuojamas kaip šios dalis). Peršasi mintis, jog tokiu būdu anuomet kinas buvo pripažintas menu.


Pirmasis festivalyje pademonstruotas filmas buvo Rouben'o Mamoulian'io "Dr. Jekyll and Mr. Hyde"(Fredric March atlikęs abiejų pagrindinių personažų vaidmenis pripažintas geriausiu aktoriumi). Tais metais buvo parodyti daugelis kino klasika tapusių filmų (sąrašas), tarp kurių tokie kaip James'o Whale "Frankenstein" su Boris Karloff ar Edmund'o Goulding'o "Grand Hotel" su Greta Garbo. Geriausiu režisieriumi buvo pripažintas Nikolaj Ekk ("Putyovka v zhizn"), o linksmiausiu filmu Rene Clair'o darbas "A nous la liberte" (kam įdomios visos tų metų premijos žiūrėkite čia).


Auksinio liūto statulėlė (Leone d'oro) - premija, kuria apdovanojami visi Venecijos bienalės laureatai įvairiose menų kategorijose: dailė, architektūra, kinas, muzika, teatras, šokis. (dažniausiai ji klaidingai siejama tik su festivaliu). Šiandieninį pavadinimą įgavo 1954 metais, o iki tol buvo žinoma kaip San Marko Liūtas (1949-1953), Tarptautinė Didžioji Venecijos premija (1947-1948) ir Musolinio taurė (iki 1942).


Su 66-ojo festivalio programa galite susipažinti čia (daugelis filmų yra pasaulinės premjeros)
Šių metų festivalis trumpai aprašomas ir Lietuvos spaudoje, tad perpasakoti nėra prasmės.
Tik šiek tiek norėčiau pridurti, jog kol kas daugiausiai kalbama apie festivalį atidariusią Giuseppe Tornatore juostą "Baaria".

Italijos kino teatruose filmas pradedamas rodyti nuo rugsėjo 25 dienos. Kol kas nuo vertinimų susilaikau, nors aplinkui sklindančios kalbos mane jau užverbavo būtinai nueiti pasižiūrėti. Vieni teigia, jog tai mega kūrinys, vertas aukščiausių apdovanojimų, kiti gi mano, jog didelės investicijos, Ennio Morricone garso takelis ir daugybė efektingų scenų dar negarantuoja filmo meninės vertės.

Festivalis baigsis rugsėjo 12, tada ir sužinosim, kam pavyks į kišenę įsidėti aukso liūtą.

Jūsų dėmesiui "Baaria" traileris:




2009-09-01

Viduramžių miestelio gatvėse tarsi savame kieme


Turiu jums vienos dienos pasiūlymą. Jeigu mes pažįstami, kai atvyksite manęs aplankyti, būtinai jus ten nutempsiu, o jeigu jūs esate keliautojas, planuojantis maršrutą po šiuos kraštus, siūlyčiau ir jums bent vieną dieną paskirti šiai vietai.

Tai turėtų būti sekmadieninės nuotaikos diena, ne būtinai sekmadienis, bet būtinai lėta ir ištįsusi, kuomet norisi nuveikti kažką įdomaus, bet nesinori niekur skubėti. Jeigu poilsiaujate Fermo apylinkėse jums net nereikės anksti keltis norint ten nuvykti, o jeigu važiuosite autostrada A14, jums bus kaip tik pakeliui ten užsukti (siūlau, nes miestelis įsikūręs visai šalia ir tai galėtų tapti viena iš įsimintinesnių stotelių. Autostrados dalis tarp Pedaso ir Porto San Giorgio)

Keliaujam.

Torre di Palme - tai XII-XIII a. viduramžiškas miestelis, kurio istorija siekia VI a. prieš Kristų. Romos imperijos laikais buvęs svarbus strateginis taškas kontroliuojant jūros zoną, bei garsėjęs gardaus vyno gamyba, šiandien tai sustojusio laiko ir ramaus gyvenimo oazė, su viso labo 176 vietiniais gyventojais.

Ant aukštos kalvos įkurdintas miestelis atvykusiems dovanoja ne tik unikalų panoraminį vaizdą į Adriją ir jos pakrantės kurortus, bet ir keistą saugumo jausmą, kurį, manyčiau, sukuria nepaprastai siauros gatvelės, nedidukai pastatai, vietinių gyventojų meilę augalams išduodanti nesuskaičiuojama gausybė vazoninių grožybių , paklodės plevesuojančios virš galvos, bei nosį kutenantis gaminamų valgių kvapas. Neapleidžia jausmas, jog visas miestukas, tarsi didelis kiemas ir, negana to, tavo kiemas! Pasivaikščiojimas po jį ypatingas tuo, jog čia galioja mažos erdvės dėsnis, t.y. tik būdamas tokioje erdvėje pastebi visas joje esančias smulkmenas. Na, o šio miestelio detalės tikrai iškalbingos ir jeigu mokėtų kalbėti papasakų šimtus įdomiausių istorijų! Nors kartais didžiausias smagumas būna tiesiog bandyti atspėti tas istorijas.

Miestelyje yra 3 bažnytėlės (S.Giovanni Battista - X a.; Santa Maria a Mare - XII a.; S.Agostino - XIV a.), keletas picerijų ir restoranėlių, viešbutukas. Teko vakarieniauti vienoje iš jų ir, tiesą pasakius, pica čia ne pati geriausia. Tačiau viską atperka vakarojimas paprastoje, jaukioje aplinkoje su panoraminiu Adrijos pakrantės vaizdu.

Ir tai, dar ne viskas...

Grįžtant prie mano vienos dienos pasiūlymo, tai pirmiausia keliautumėm pasivaikščioti į šalia esantį miškelį - Il Boschetto del Cugnolo. Todėl, kad tai ne šiaip sau miškelis, bet dar viena vieta dovanojanti saują įspūdžių ir ypač tiems, kurie nei karto nėra buvę kalnų miškuose.
Šis miškelis toli gražu skiriasi nuo tikro kalnų miško, aš jį pavadinčiau sumažinta jo kopija arba mini treniruote prieš pirmąjį trekingą (šio pasivaikščiojimo metu patikrinčiau draugą ar jį jau būtų galima vestis į kalnus :)).
Ten, kur keliukas staiga kyla aukštyn, įrengti palengvinimai (virvės arba medinės atramos, ''laipteliai"), o nuorodos neleidžia pasiklysti (nors vis tiek teko suabejoti ar teisinga kryptimi einame, mat žemėlapis gana abstraktus).
Šiame miškelyje slepiasi savo legendą turinti įsimylėjėlių uola (Grotta degli Amanti), galima prieiti kriokliuką (cascata di San Filippo) , nedidukę bažnytėlę (chiesetta di San Filippo), bei pasimėgauti panoraminiu vaizdu atsiveriančiu iš natūralios miško terasos, kurioje galima surengti piknikėlį (yra du mediniai stalai ir suoliukai).

Vienintelis patarimas, nesvarbu kuriuo dienos metu eitumėte į mišką, apsipurkškite priemone nuo uodų, kurių čia be proto daug ir kurie čia baisiai išalkę (ilgos rankovės ir kelnės taip pat būtinos. Mes gi buvome trumparankoviais marškinėliais, todėl visą laiką teko mosuoti rankomis, nors ir tai mus mažai gelbėjo). Pasivaikščiojimo trukmė nuo 1 iki 2 val.


Reziumuojant. Dienos planas būtų toks: atvykę į Torre di Palme pasistatome automobilį ir tiesiu taikymu drožiam į miškelį. Po dviejų valandų, su piknikėliu pertraukoje, pasivaikščiojimo, grįžtame į miestelį. Pasibūnam jo jaukiose erdvėse ir vakarieniaujam stebėdami temstančią Adrijos pakrantę.
Laukiu jūsų, mieli draugai :)



Nuotraukų galerija

(nuotraukos iš asm. albumo)