2010-07-01

Kelionė pas ''velniukus''



2006 metais šia išvyka pradėjau savo pažintį su kalnais. Šį pavasarį žygį pakartojau dar kartą. Jūsų dėmesiui vienas mistiškiausių maršrutų "Prakeiktojo ežero" link


Auštant krikščionybei, bėgdami nuo deginančios naujosios religijos ''saulės'' daugelis pagonių prieglobstį rado atokiose kalnų vietovėse į kurias susitempė ir savo dievus. Apgyvendino juos naujose legendose, uolėtoms viršūnėms davė bauginančius pavadinimus, o slėnius pavertė alkvietėmis. Centrinės Italijos Apeninuose esantis Sibilinų kalnų masyvas iki šiol saugo anų laikų dvasią, kuri amžiams bėgant sugėrė ne tik pagoniškų ritualų dūmus, bet ir vėlesnių laikmečių burtus.



Lago di Pilato (liet. Piloto ežero) arba Lago maledetto (liet. Prakeiktojo ežero) slėnyje dar ir šiandien galima aptikti spiralėmis sudėtų akmenų, keistų, uolose išraižytų alchemijos simbolių. Viršum slėnio, šiaurėje iškilęs legendinės pranašės Sibilės kalnas, o pietuose stūkso aukščiausia Sibilinų viršukalnė - Monte Vettore (2476 m.). Šios kelionės tikslas - pasiekti ežerą, arba ežerus (priklauso nuo sezono), kuriame, kaip vietiniai kalba, apsistoję velniai, atsiradę čia nuo to laiko, kai Poncijus Pilotas jaučių tempiamas buvo paskandintas šiuose lediniuose aukštumų vandenyse. Šiais visai nemitiniais laikais tie velniai turi savo mokslinį pavadinimą - Chirocephalus marchesonii, tačiau nepaisant visko elgiasi visai nelogiškai, taip, kaip nuo seno pratę - plaukioja aukštyn pilvu ir atbulai. Dėl šių ypatingų ir, kaip sakoma, tik šioje pasaulio vietoje gyvenančių sutvėrimų draudžiama lipti į ežerą, tad po ilgos kelionės norėdami atsigaivinti verčiau iešokit šalia trykštančio šaltinio arba nuo žiemos užsilikusio sniego likučių. Pirmą kartą buvau ten rugsėjį, o ledas vietomis vis dar nebuvo nutirpęs. Ką ir kalbėti apie gegužę - aukštumos mus pasitiko tikra vėjuota ir snieguota žiema.

Detalės keliausiantiems

Aukščių skirtumas: 995 m
Kopimo laikas: 3-4 val.
Leidimosi laikas: 2-3 val.
Sudėtingumas: E (nesudėtinga, išskyrus trumpus, staigaus kilimo ruožus)
Žyma: laikytis kelio nr. 151
Apranga: patogi, sportinė; speciali avalynė arba batai storu padu; striukė nuo vėjo ir lietaus.

Maršrutas

Jums reikia atvykti į kalnų miestelį Foce (Foce di Montemonaco, AP). Jei sugalvosite neskubėti namo, galite apsistoti ten esančiame viešbutėlyje-tavernoje arba įsikurti slėnyje už miestelio, palapinėje. Jūsų kelionė turi prasidėti kaip tik nuo tos lygumos, vadinamos Piano della Gardosa. Taigi, nuo miestelio kilkite lyguma iki miško, matomų viršukalnių link. Atminkite, jog kopti turite pradėti anksti ryte, ne itin smagu sutemus tūnot kalnuose ir ypač, jei mėnulis nešviečia.














Įžengę į mišką tęskite kelionę patogiu, pramintu keliuku. Netrukus jus pasitiks akmuo pažymėtas raudonai balta vėliava, šis ženklas visos kelionės metu jums bus kelrodė žvaigždė, teigianti, jog einate teisingu keliu. Šalia kelionės pradžią žyminčio akmens rasite lazdų, pasiimkite po vieną, vėliau tikrai jums pravers. Graži tradicija grįžus jas padėti matomoje vietoje būsimiems keliauninkams.
Netrukus jūsų laukia bene sudėtingiausia šios kelionės dalis - kopimas gana stačiu, akmenuotu, zigzagais vingiuojančiu keliuku. Kritiniuose taškuose įtaisytos medinės atramos, turėklai palengvins kopimą. Atminkite, lipti bus kur kas lengviau nei leistis. Pasirinkite tinkamą avalynę, kad neslystų padai ir pėdų nebadytų smulkūs akmenukai.













Įveikę šį kalną atsidursite 1500 m aukštyje, prieš jūsų akis atsivers aukštumų, Piloto ežero slėnis. Atrodys, jog galite lengviau atsipūsti, tačiau iki galutinio tikslo dar teks gerokai paprakaituoti. Tad atsipalaiduokite ir mėgaukitės kalnų glėbiu. Jums teks kopti aukštumų pievomis, jokiais būdais neišklyskite iš jau praminto takelio, tai žaloja kalnų šlaitus, o ir jums gali būti pavojinga. Savo kelyje sutiksite la Fonte Matta (it. Pamišusį šaltinį), tiesa, jei kopsite pavasarį, vėliau jis išnyksta ir vėl atsiranda kitais metais. Savo dešinėje matysite milijonų metų senumo aukštai besistiebiančią kalkakmenio uolą, vadinamą Pizzo del Diavolo (it. Velnio barzdelė), kuri yra visai šalia ežero ir ją pasiekę žinosite, jog liko visai nedaug.



























Netrukus pasieksite 1940 metų aukštyje plytintį Lago di Pilato ir jo ypatinguosius gyventojus.



''Velniukų'' nuotraukos nedėsiu, tam, kad neatimčiau iš jūsų atradimo džiaugsmo :)
Na, o kelionė atgal bus ne mažiau įdomi, mat prieš akis atsivers platus kalnų gamtovaizdis ir apims jausmas, jog šiuo keliu dar nežygiavote. Tokia jau ta ypatinga kalnų savybė - akimirksniu besikeičianti amžinybė. Štai dar keletas vaizdų iš kelionės atgalios ( iš abiejų žygių, pavasarinio ir rudeninio):





Linkiu kantrybės ir smagių įspūdžių keliausiantiems ;)











2010-06-29

Karšta? Keliaukit į aukštumas

Vasarą Italijos miestai tampa panašūs į visą parą dūzgiančius avilius. Saulės įkaitintos akmeninės sienos ir grindiniai, dulkes keliančių vespų ir kitų ratuočių zvimbimas, tirštai zujantys turistai - oras nuo šio judėjimo, atrodo, įkaista dar labiau. Vietiniai karščiausiomis valandomis aklinai užsklendę savo serandas tūno prieblandoje skendinčiuose namuose ir po sočių pietų gurkšnoja espresso arba snaudžia. Jei atvykote čia susipažinti su miestų lobiais, ką gi, teks pakentėti, apsiginkluoti vandens buteliukais ir vėduoklėmis, sunkiomis kaip kaladės kojomis kopti senamiesčių grindiniais ir ieškoti vėsaus prieglobsčio bažnyčiose. Laimingesni bus tie, kurie pažintį su didžiųjų miestų stebuklais atidės kitiems metų laikams, o vasaros karštį išnaudos keliaujant ten, kur jis virsta malonia vėsa - į aukštumas.



Kalnai - tai ne tik uolėtos viršūnės. Jų slėniuose ir ant kalvų išsibarstę nedidukai miesteliai saugantys seniausias krašto tradicijas, o iš atvirų tarsi knygos žmonių veidų gali išskaityti daug daugiau nei sugebės papasakoti koks gidas.
Siūlau leistis į keliones ten, kur galima prisiliesti prie milijonus metų skaičiuojančių akmenų, įkvėpti tyro oro, išvysti tokių retenybių, kokių net nemanėt esant ir žinoma, geriau pažinti save ir savo kelionės draugus. Kalnai atveria akis.

Kadangi laikausi principo pasakoti apie tas vietas, kuriose teko būti, pateiksiu jums jau savo išbandytus maršrutus. Jie nesudėtingi, skirti mėgstantiems kalnų turizmą, tačiau reikalauja kalnuose visada būtino atsargumo ir atidumo. Aukštumos ne lepūnėliams ir ne greito rezultato siekiantiems žmonėms. Jums teks apsiginkluoti kantrybe ir ištverme. Blogiausia, ko galite paklausti kopdami aukštyn - ''kiek dar liko?''. Juk kalnuose svarbiausia ne viršūnės, o tai, kas vyksta pakeliui į jas - kiekvienas žingsnis, kiekviena emocija.

Maršrutai:

Kelionė pas ''velniukus'' - Lago di Pilato (Centriniai Apeninai, regionas Marche)

informacija ruošiama
















2010-04-23

Italų džiaugsmas - i gnocchi




Šie ''kleckiukai'' iš virtų bulvių ir miltų Italijoje valgomi kaip pirmasis patiekalais ir kartais pakeičia, atrodo nepakeičiamus, makaronus. Kaip ir pasta, pateikiami su įvairiausiais padažais, kokiais, dažniausiai priklauso nuo regiono kulinarinių tradicijų. Populiariausias, žinoma, pomidorų, na, o lietuviškam skrandžiui, spėju, tinkamiausia čia pasirodys grietinė.
I Gnocchi (liet. tariama i njoki) galima gaminti ne tik iš bulvių, bet ir manų kruopų ar kukurūzų miltų.
Italai, nesuprantu kodėl, tiesiog dievina šiuos ''kleckiukus'', gal dėl to, kad šiuose kraštuose patiekalai iš virtų bulvių nėra labai dažnas reiškinys.

Gamyba daugiau nei paprasta! Sutrinkite išvirtas bulves (dviem žmonėms užtenka kokių 5-6 didelių bulvių). Italai bulvių trynimui naudoja štai tokį prietaisą, vadinamą passaverdure, kuris bulves sumala į smulkius siūlelius, masė tampa puri ir lengva:




Jei neturite nieko panašaus į tai, naudokite tiesiog mėsmalę.
Į bulvių masę įmuškite vieną kiaušinį ir berkite miltų tiek, kad gautumėte minkštą, prie pirštų nelimpančią ir patogią kočioti tešlą. Rankomis formuokite ''gyvačiukes'' (žr. pav.), kurias sukapodami gausite njokius. Pabarstykite juos miltais, kad nepriliptų prie paviršiaus.














Prieš virdami paruoškite padažą: tradicinį pomidorų, apie kurį jau esu jums pasakojusi (žr. čia) arba bet kokį kitą, jūsų mėgiamą. Mes gi šį kartą darėme eksperimentą ir njokius paruošėm su aštriu česnakiniu aliejaus ir petražolių padažiuku: alyvuogių aliejuje vos vos pakepinkite sutrintą česnako skiltelę, įberkite žiupsnelį čili pipiriukų ir netrukus įpilkite pusę stiklinės vandens. Kai vanduo kiek nugaruos, sudėkite kapotas petražoles. Viskas :)

Į verdantį pasūdytą vandenį suberkite njokius, virkite kol jie iškils į paviršių (apie penkias minutes). Nukoškite, sumaišykite su pasirinktu padažu ir nedelsiant patiekite. Pabarstykite tarkuotu parmezanu. Skanaus!





P.s. Nuotraukoje viršuje matote njokius paruoštus su česnakų ir petražolių padažu, o nuotraukoje apačioje su pomidorų.

2010-04-22

Įspūdis: Pescara




Kiek reikia laiko pažinti miestą? Penkių, dešimt, penkiasdešimt metų, viso gyvenimo, o gal tik savaitės, trijų dienų? O ką galima suprasti nežinomoje vietoje atsiradus viso labo vienai valandai? Nebent tai, ar norėtum čia dar kartą sugrįžti, ar patiktų čia gyventi.

Man taip nutiko du kartus. Pirmąjį, dar rudenį, pasitaikius progai susipažinau su netoli Florencijos esančiu Prato. Net nuotraukų nespėjau padaryti, tačiau ištarti aišku ''ne'' užteko pusvalandžio. Šį kartą valandžiukei buvau ''užbėgusi'' į Peskarą (it. Pescara), Abrucų (it. Abbruzzo) regiono provinciją prie Adrijos, gyventojų skaičiumi kiek lenkiančią Klaipėdą. Laiko nedaug, o mano tikslas susidaryti kuo aiškesnį miesto vaizdą ir nuspręsti dėti pliusą ar minusą.



Miestas modernus ir tipinio itališko senamiesčio (citta vechia arba centro storico) neturi, o tai tik dar labiau žadino mano smalsumą, juk tokios vietos dažniausiai ''rizikuoja'' būti neįdomios. Faktas, jog provincija įsikūrusi prie jūros vertė prisiminti industrinį ir pilką uostamiestį Ankoną (it. Ancona), tačiau Peskara, nors diena ir buvo apsiniaukusi, pilkuma nei iš tolo nekvepėjo. Startuoju nuo netoli centro esančios automobilių stovėjimo aikštelės, sparčiu žingsniu judu ton pusėn kur, intuicija kužda, turėtų būti miesto širdis.
















Plati ir judri centrinė gatvė, gausybė parduotuvių ir žmonių srautai...medžiai! Kokia retenybė Italijos miestų gatvėse! Nudžiungu, nes primena namus, nes gražu, kai miestas žalias. Geeerai, sau galvoju, bet kažkur gi turi būti (tikiuosi!) ta centro dalis, kur eismas sulėtėja, kur yra suoliukai ir kavinukės, kur gyventojai mėgsta tiesiog būti. Kartais tai vos viena gatvė, o kartais, kaip, pavyzdžiui, Romoje, dešimtys kvadratinių kilometrų!



Yra! Ir ne viena. Yra ir plačių aikščių ir nedidelių parkelių ir prospektas, kuriuo automobiliai nevažiuoja ir modernaus meno muziejus ir ir ir....paplūdimys...jūra! Visai čia pat, šalia centrų centro. Ir žinoma, visa lungomare zona - chalet, restoranų, picerijų, ledainių, klubų ir palmių alėja! Išsyk nusprendžiu, jog čia turėtų būti smagu vasaros sezono metu, jog tokias vietas turėtų mėgti šurmulio ir pramogų ieškantys poilsiautojai, o ir vietiniai gyventojai turėtų džiaugtis gyvenantys didmiestyje šalia gamtos.


















Uždėjau pliusą. Šiame mieste gyventi ir čia sugrįžti galima. Galbūt aš klystu, juk mano įspūdis viso labo yra tik vienos valandos rezultatas! Gal kas galit papasakoti daugiau?


2010-03-30

Didysis meno genijus Romoje


Žaidimo ''Kai kišenėje švilpia vėjai, o pamatyti norisi daug'' dalis





Žmogus savo kūryba įkūnijęs laiko dvasią. Asmenybė, kurios darbai tapo etalonais daugeliui amžininkų ir įkvėpimu ateinančioms kartoms. Menininkas palikęs mums savo genijaus įrodymą skulptūroje, tapyboje, architektūroje ir poezijoje.
Savo namais visada laikęs Florenciją, tačiau Romos trauka ir didybė skatino jo valią kurti Amžinajam Miestui. Jo darbai vis dar ten, nepraleiskime progos jais pasimėgauti!

Michelangelo atvyksta į Romą būdamas dvidešimt vienerių, 1496-ųjų birželį, įsivaizduodamas Romą tarsi platų lauką, kuriame kiekvienas gali atskleisti savo geriausias savybes. Netrukus jis gauna tokią galimybę ir savo meistriškumą įrodo realizuodamas Pieta, savo pirmąjį tikrąjį šedevrą nukaldintą iš baltojo marmuro. Iš kart po to, 1501-aisiais, grįžta į Florenciją, tačiau popiežiaus Julijaus II kviečiamas 1505-aisiais vėl imasi darbo Romoje. Pasekime jo kūrybos pėdsakais:

Pradėsime nuo objektų esančių arčiausiai centrinės Termini stoties, gaila tik, jog taip vaikščiojant pametama chronologinė kūrybos logika. Daugumą Michelangelo darbų pamatysite neišleisdami nei cento, tačiau vis tik už geriausius reginius teks sumokėti, bei šiek tiek pavargti. Į Šv. Petro baziliką įėjimas nemokamas, tačiau jūsų neįleis (kaip ir į daugumą bažnyčių) ,jei būsite pernelyg apsinuoginę (mano vasariška palaidinė su petnešėlemis jiems neįtiko, tad teko šalia pirkti skarelę, kuri jei ir dengė pečius tai tik labai simboliškai. Trumpesni šortai taip pat gali pridaryti bėdos). Na, o jei keliaujate turistinio sezono metu ir norite patekti į Siksto koplyčią rekomenduojama atvykti 6 val. ryto, nes kitaip nusikamuosite laukdami ilgiausioje eilėje.


Žemėlapyje pažymėti Michelangelo darbai:



20 nr. Porta Pia, 1561-64

Vienas paskutiniųjų menininko kūrinių, darbas, žymintis perėjimą iš vėlyvojo renesanso į baroką. Šiuo architektūriniu sprendimu, eksperimentuodamas proporcijomis, žaisdamas vertikaliomis ir horizontaliomis linijomis Michelangelo pradeda griauti renesanso architektų pamėgtą klasikinio orderio tvarką.




37 nr. Santa Maria degli Angeli bažnyčia

1961 Michelangelo imasi restauruoti senąsias Diokletiano pirtis (Terme di Diocleziano). Antikinių mūrų erdvėse beveik nieko nekeisdamas, delikačiai komponuodamas naujas sienas ir skliautus, pridėdamas presbiteriją menininkas sukonstruoja bažnyčią demonstruodamas modernų požiūrį į archeologines vertybes.


44 nr. Capella Sforza, 1564. Santa Maria Maggiore bazilikoje

Šis koplyčios projektas realizuotas jau po menininko mirties. Priklauso jo vėlyvajai kūrybai, kuomet visą dėmesį skyrė vien tik architektūrai.








48 nr. Popiežiaus Julijaus II antkapis. San Pietro in Vincoli bažnyčioje

Ko gero vienas skandalingiausių menininko projektų, pareikalavęs aibę kūrybinių kančių ir virtęs, anot jo paties, gyvenimo tragedija. Darbas, dėl kurio Michelangelas grįžo į Romą 1505-aisiais ir kuris buvo užbaigtas tik po 40 metų, 1545-aisiais, tiesa, gerokai kuklesnis už pirminį sumanymą.





2 nr. Kapitolijaus aikštė, 1538. Piazza del Campidoglio

Michelangelo suprojektuota aikštė pagal tikslų planą galutinai buvo realizuota tik pirmaisiais XX amžiaus metais, kuomet buvo išklotas toks grindinys, kokį sumanė didysis menininkas. Rekonstruojant svarbiausią Romos aikštę jos centre Michelangelo įkurdino raito imperatoriaus Marko Aurelijaus skulptūrą tarsi simbolišką jungtį tarp imperinės ir popiežiškos Romos.




45 nr. Kristus Atpirkėjas arba Minervos Kristus (Cristo della Minerva), 1519-1521. Santa Maria sopra Minerva bažnyčioje

Skulptūra padariusi didelį įspūdį menininko amžininkams. Štai, tapytojas Sebastiano del Piombo tiesiai šviesiai pareiškia, jog šio Kristaus keliai verti daugiau nei visa Roma. Bebaimis, drąsiai stovintis nuogas (bronzinė detalė buvo pridėta vėliau) Kristus laiko kryžių ir tarsi didžiausią turtą gniaužia savo kankinimo įrankius, taip Michelangelo išreiškia savanoriškos, atperkančios mirties idėją. Figūros galva kiek atlošta ir nusukta atgal, o koja gerokai išstumta priekin - tai antikinis kontraposto principas.


13 nr. Palazzo Farnese, 1546

Stendalis šį pastatą laikė vienu bjauriausiu visoje Romoje. Po statybas pradėjusio architekto mirties projektas atiteko Michelangelo. Užbaigiant kito pradėtą darbą jam teko pasirūpinti tik pastato karnizu, centriniu balkonu ir antruoju bei trečiuoju vidinio kiemelio aukštais. Vis tik galiausiai rūmus teko pabaigti trečiajam - Giacomo della Porta'i.


47 nr. Kristaus kankinimas, 1518. Tempietto. San Pietro in Montorio bažnyčioje

Šią freską, pagal Michelangelo piešinį, kuris kompoziciją pritaikė lenktoms Tempietto sienoms, nutapė Sebastiano del Piombo.
15o2-aisiais pagal klasikinius kanonus Bramante's pastatyta Tempietto vėliau tapo architekto atskaitos tašku kuriant naująją Švento Petro baziliką Vatikane. Michelangelo jau daug vėliau, kurdamas bazilikos kupolą ,taip pat rėmėsi šioje koplyčioje pritaikytais principais.



46
nr. Švento Petro bazilika.Vatikanas



La Pietà, 1499-1500. Švento Petro bazilika. Vatikanas

Pirmasis Michelangelo darbas Romoje, kuriuo jis patvirtina savo meistriškumą ir įkūnyja sutartyje užsakovams duotą pažadą, jog ''tai bus puikiausias marmuro kūrinys visoje Romoje ir nei vienas gyvas meistras nepajėgs padaryti geriau''.
Ši skulptūra yra ne tik puikios harmonijos ir subtilumo pavyzdys, bet ir ženklas to, jog jaunasis menininkas jau buvo pamynęs visas nusistovėjusias tradicijas. Vienintelis jo pasirašytas kūrinys: ''Michael Angelus Bonarotus Florentinus faciebat''. Įrašas iškaltas Mergelės krūtinę juosiančioje juostoje.


Siksto koplyčios lubos, 1508-1512. Cappella Sistina Vatikane

Po popiežiaus Julijaus II mauzoliejaus skandalo supykęs Michelangelo palieka Roma, tačiau netrukus pontifikas atsiprašo ir kviečia grįžti. Skiria jam ištapyti Siksto koplyčios lubas ir vis dar įsižeidęs menininkas imasi užsakymo nenoromis. Tačiau labai greitai anksčiau neįgyvendintos kūrybinės idėjos prasiveržia visu smarkumu, o menininko genijus visomis spalvomis sužydi ant tamsių koplyčios lubų, kurios iki šiol stebina, žavi ir užburia kiekvieną.




Paskutinis teismas, 1536-1541. Cappella Sistina Vatikane

1536-aisiais Didysis Michelangelo grįžta į Siksto koplyčią priimdamas konkretų popiežiaus užsakymą dekoruoti galinę sieną paskutiniojio teismo tema. Siužetas manifestuojantis Reformacijos kovą su eretikais.
Nepaisydamas ikonografijos ir vaizduodamas šventuosius be aureolių, angelus be sparnų, o Kristų jauną ir be barzdos menininkas perteikia idėją, jog teisėjo akivaizdoje visi yra lygūs.
Kalbama, jog kuomet kūrinys buvo atidengtas visa Roma ėjo jo žiūrėti su nerimu ir baimingu.


Švento Petro bazilikos kupolas, 1546-1564. Švento Petro bazilika. Vatikanas

Kupolas iškylantis viršum visų Romos statinių galėtų būti drąsiai vadinamas genialios menininko dvasios paminklu.
Už savo paskutinį didelį darbą Michelangelo atsisakė užmokesčio tuo įrodydamas savo nepriklausomybę, bei teikdamas tarnystę Dievo garbei.

Kai kišenėje švilpia vėjai, o pamatyti norisi daug!




Siūlau pažaisti! Taisyklės labai panašios į visiems gerai žinomą lobio ieškojimą, skirtumas tik tas, jog vietoj užuominų rinksite lobio detales. Viskas labai panašu į pasivaikščiojimą miške, kuriame gausiai dera grybai. Jei nemėgstate grybų, gėrėsitės grynu oru nekreipdami į juos dėmesio, bet jei esate nors kiek azartiškas žmogus, tiesiog negalėsite praleisti progos prisirinkti pilną krepšį gėrybių! Maža to, renkant grybus dar ir nuotykių patirsit, o ką jau kalbėt apie proceso teikiamą malonumą. Taigi, šis žaidimas skirtas mėgstantiems grybauti! Tik miškas čia - Roma, o grybai - gausus meno genijų palikimas.


Aš žaidžiau šį žaidimą kuomet pirmą kartą įkėliau koją į Romą. Tai buvo prieš ketverius metus. Studijavau dailėtyrą ir mano pagrindinis tikslas buvo pririnkti kuo daugiau "grybų" - savo akimis išvysti ir savo kailiu patirti meno istorijos brangenybių keliamą įspūdį. Kaip ir dauguma studentų pinigų neturėjau, tad privalėjau rasti būdą, kaip nelankant muziejų pasiekti tikslą. Pavyko! Savaitė bastymosi su bažnyčių žemėlapiu po Caput Mundi paliko neišdildomą įspūdį. Pasinaudodama knyga, kuria vadovavausi klajodama, nurodysiu ir jums, kur Romoje rasti Michelangelo, Raffaello, Caravaggio, Bernini ir Borromini pėdsakus.

Malonių įspūdžių ir sėkmės žaisiantiems!


Pradėkime:


Tikra painiava, ar ne? Šifruoju:



  • Raudona linija - Michelangelo - maršruto detalės čia
  • Mėlyna - Raffaello - maršruto detalės čia (pranešimas ruošiamas)
  • Geltona - Caravaggio - maršruto detalės čia (pranešimas ruošiamas)
  • Žalia - Bernini - maršruto detalės čia (pranešimas ruošiamas)
  • Rožinė - Borromini - maršruto detalės čia (pranešimas ruošiamas)

2010-03-26

Pasta, pasta, pasta!


-Ar žinai, kodėl italai nemėgsta važiuoti į užsienį? - sykį manęs paklausė dėdė Giorgio. Nelaukęs kol sugalvosiu atsakymą, tučtuojau išdrožė: "Nes ten niekas negamina tokios pastos kokios reikia!Nes ten niekas neduoda tikros pastos!". Suprask teisingai, vaikeli, kiekvienas italas įtariai žiūrės į kiekvieną ne italo ir ne Italijoj pagamintų makaronų lėkštę ir, neduok Dieve, nors vieną dieną negavęs porcijos pietums dar ims ir susirgs...depresija.

Dėdė Giorgio negali nei dienos be pastos - makaronų pagamintų šveicarišku tikslumu, su prie jų formos derančiu padažu. Štai, Mikis kiekvieną kartą juos virdamas naudoja sekundinį chronometrą, o pritrūkęs orechiette (lt. ausytės-tai tokia makaronų forma) ropių lapų padažui nenaudos kitos formos makaronų, kurių pilnos virtuvės lentynos, bet bėgs į artimiausią parduotuvę, o jei ji bus uždaryta palauks rytojaus.

Taigi, pastos gamyba - rimtas reikalas, o pasakojimai apie tradicinį lietuvišką makaronų valgymo būdą (su ketčiupu, fermentiniu sūriu, o kartais dar ir grietine) prilygsta siaubo filmui.

Kokie gi jie, tie itališki pastos vartojimo ypatumai? Pasidalinsiu su jumis autentiškais, tiesiai iš italų šeimos virtuvės atkeliavusiais receptais, kurių išmokau per tuos visus draugystės su Italijos kultūra metus.

O kaip gaminate jūs?





Pasta receptų sąrašas:

Spaghetti su citrina ir kiaušiniu