Trys dienos viduramžių

Siena. Vienus šis miestas traukia kaip Italijos viduramžių perlas, kitus, kaip analogų neturinčių žirgų lenktynių vieta, treti čia atvyksta pasigrožėti bene viena ypatingiausia ir gražiausia aikšte visoje šalyje, tūkstančiai keliauja čia studijuoti, milijonai šiaip pavėpsoti, na, o lietuvaičiai greičiausiai šį miestą identifikuos prisiminę Sienos "Montepaschi". Teko girdėti sakant: "užteks vienos dienos viską apžiūrėti", kai tuo tarpu man ir trijų buvo per maža... Man ir vėl velniškai pasisekė - apsistojau pas pusseserę, kurios nuomojamas butas yra visai šalia pagrindinės miesto aikštės, žymiosios piazza del Campo. Tad neskubant, kelias dienas galėjau narplioti šį viduramžių galvosūkį, kurį išsprendžiau štai kaip:

• Miesto gatvės - labirintas.
• Miesto ašis - aikštė - Il Campo
• Miesto lobis - katedra - Il Duomo
• Miesto charakteris - žirgų lenktynės - Il Palio

Pirmas įspūdis: miestas - labirintas

Nėriau pro miesto vartus lietui lyjant. Siauros, be šaligatvių, pilkais akmenimis grįstos senamiesčio gatvės rėminamos gana rūsčiai atrodančiais aukštais namų fasadais priminė gūdų labirintą. Įspūdį sustiprina susigrūdę, vienas prie kito besiglaudžiantys pastatai, kurie driekiasi myliu mylias sudarydami ištisas vidines sienas ir kurių tvirtą vienybę vietomis kerta siaurutėlės gatvių gijos. Įsivaizduoju, jog anais laikais, kuomet vakarais gatves nušviesdavo tik menka žibintų šviesa tokioje raizgalynėje atsidurti buvo mažų mažiausiai ekstremalu.




















Zujantys jauni studentų veidai, lėti ir orūs pagyvenusių sieniečių lietpalčiai, nekantrūs turistų objektyvai buvo pirmieji ženklai rodantys, jog nuobodu nebus, miestas, vis dėlto, svetingas atvykėliams, o pilki mūrai turi ką papasakoti. Painios ir tamsios gatvės, kurių vienodumą blaško margos kontradų vėliavos, galiausiai suteka į saulėtas aikštes, kuriose vystosi pagrindinis veiksmas ir geriausiai jaučiamas miesto pulsas.

Piazza del Campo arba visi keliai veda į aikštę

Labirinto atskaitos tašku, vinimi, prie kurios rišu raudoną siūlą natūraliai tampa Il Campo - Sienos esmė, miesto kūno galva ir širdis viename, į kurią nutiesti visi pagrindiniai miesto keliai. Tikras malonumas išplaukus iš vėjuotų ir tamsių gatvių atsipūsti ant saulės įšildyto aikštės grindinio.
















Italams aikštė (it. la piazza) reiškia daug daugiau negu galime įsivaizduoti. Čia jie išmoksta vaikščioti, sutinka draugus, įsimyli, leidžia laisvalaikį, pasenę ateina paplepėti su bendraamžiais ar palesint balandžių. Čia atėjus jiems nenusibosta sukti dešimtą ratą iš eilės ir nekyla mintys savo pavakario pasivaikščiojimams pasirinkti kitos vietos. Piazza niekada nebūna tuščia, o italas niekada joje nesijaus vienišas. Tai ne šiaip sau pastatų supama atvira miesto erdvė, bet gyvas organizmas, viso miesto gyvenimo simbolis.

Sienos Il Campo, kaip ir daugumos jos seserų, priešistorė ta pati - turgavietė. O tai, ką vėliau su ja padarė sieniečiai garsina šią vietą po visą svietą (Italijoje laikoma kone viena gražiausių ir unikaliausių). Ši, dažnai vadinama kriauklės formos aikštė yra puikus pavyzdys to, kaip kūrybiškai įveikiamos sudėtingos, gamtovaizdžio diktuojamos sąlygos. Įkurta trijų kalvų susikirtimo taške savo nuožulnia pusskritulio forma organiškai atkartoja reljefą, atrodo, lyg plytelėmis dengtas kalvos šlaitas. Grindinį, primenantį žuvies ašaką, 1347-aisiais klojo auksarankiai sieniečiai, visose apylinkėse garsėję kaip puikūs kelių grindėjai. Suskaidytas į devynis spindulius miesto gyventojams jis mena istorinį Devyneto valdžios laiką.



Aikštės centre, raudono grindinio fone balta dėme plieskia La Fonte Gaia - Džiaugsmo fontanas (nr.2) - vieno iš reikšmingiausių sieniečių skulptoriaus Jacopo della Quercia (1374-1438) darbas, kuriuo, šalia gotikinių elementų įterpdamas klasikines formas, anonsuoja netrukus į dailės ir architektūros lauką ateisiantį renesansą. Pasakojama, jog miesto gyventojai ilgai šventė šio fontano atsiradimą, o jų džiaugsmo atminimui šis įgavo esamą pavadinimą.











3 ir 4 numeriais žemėlapyje pažymėti Il Palazzo Publico ir La Torre del Mangia - vienas elegantiškiausių toskanietiškos gotikos pavyzdžių, kartu su Bendruomenės rūmų kairėje 102 metrus į viršų iškylančiu bokštu sudaro darnų aikštės ansamblį, kuri tarsi atsiduria lenkto rūmų fasado glėbyje. Bokšto pavadinimas sunkiai išverčiamas, tai pirmojo varpininko pravardės Il Mangiaguadagni, kuri reišia "suvalgantis uždarbį" trumpinys. Įveikus gausybę laiptelių nuo bokšto galima pasigrožėti Sienos ir jos apylinkių panorama. Mieste studijuojantys laikosi prietaro šiukštu ten nelipti, nes kitaip gresia nebaigti mokslų. Taip pat vertėtų žinoti, jog Sienoje negalioja monetų metimo į fontaną taisyklė, sakoma, jog norinčiam čia sugrįžti tiesiog privalu pasėdėti ant Piazza del Campo grindinio.
Klajodama po Sieną mintyse laikausi įsikibusi Il Campo, kuris tampa mano įsivaizduojamo kompaso šiaure.





Keletas pastabų apie kitus aikštėje esančius objektus

Meno mėgėjai neturėtų praleisti progos pasivaikščioti po vertingomis freskomis puoštus Bendruomenės rūmų kambarius. Neįmanoma nepastebėti ir šalia rūmų esančios La Cappella di Piazza - aikštės koplyčios (nr.5), kuri buvo pastatyta kaip padėka dangui už pagaliau iš miesto išguitą marą.
Palazzo Piccolomini (nr.6) - gražiausias ir reikšmingiausias Sienos renesanso pavyzdys, kuriame įkurtas valstybės archyvas saugantis miesto istorijos paslaptis.
Palazzo Chigi- Zondadari (nr.7) - seniausio miesto pastato 1724 metų rekonstrukcija.
Palazzo Sansedoni (nr.8) - Bendruomenės rūmų aidas kitoje aikštės pusėje, ''detalė'', kurios dėka išlaikoma harmoninga aikštės architektonika.
Loggia della Mercanzia (nr.9) - miesto Prekybos koorporacijai priklausęs pastatas, kuris reprezentuoja reikšmingą stilių kaitos mieste periodą, perėjimą nuo gotikos prie renesanso.



Tęsinys -> Miesto lobis arba vieta, kurioje neskaičiuojamas laikas

Toskanos turtai neskubantiems

Jeigu kas nors netikėtai jūsų paklaustų - "klausyk, gal žinai bent keletą Italijos regionų?", spėju, tuoj pat karštligiškai bandytumėte prisiminti visų gertų vynų etiketes, o tarp greičiausiai į galvą atėjusių pavadinimų neabejotinai būtų paminėta Toskana (it. Toscana). Toks jūsų atsakymas dar kartelį patvirtintų, jog šio Italijos regiono vardas už šalies ribų skamba bene garsiausiai ir dėl to kalta ne tik šio krašto gastronomija.

Vykau į Toskaną aplankyti savo tetų, o kartu slapčia audžiau planus aplankyti Florenciją (it.Firenze), miestą, apie kurį jau seniai svajojau. Kokia sėkmė, maniau sau, turėti tetas gyvenančias tokiame, mano pomėgiams palankiame, geografiniame taške!


Penkių valandų kelionė autobusu nei kiek neprailgo. Spoksojau į besikeičiantį gamtovaizdį, kaip pajūrio lygumas ir aukštaūges priekalnes maino banguojančios kalvos nusėtos alyvmedžių giraitėmis, dengtos ištįsais vynuogynų plotais ir kiparisų alėjomis. Tolumoje liko boluoti pilkos kalnų viršūnės. Visa tai dar kartą man priminė kažkada Perudžijoje (it. Perugia) išgyventą akimirką, kuomet pirmą kartą nuo kalvos žvelgdama į priešais atsivėrusią panoramą nustebau suvokusi, jog renesanso meistrų drobėse išties nėra nei lašo fantazijos, o perspektyvai atrasti visai nereikėjo didelės išmonės.

Autobusas neria į siauras Florencijos gatves, o aš išpūtus akis pradedu gaudyti kiekvieną miesto, kurį jau seniai norėjau išvysti, detalę. Lėtai braudamasis pro kamščius, kelio darbus ir pasimetusius turistų būrelius, šonu liesdamas gatvėje įsikūrusios picerijos palapinę, trumpam sudomina abejingus kinietiškų parduotuvių šeimininkų veidus ir galiausiai ištrūksta į erdvę stoties aikštę. Po penkių minučių sėdžiu raudoname tetos automobilyje ir riedu lauk iš Florencijos, kurios kvapo deramai nespėjau net ir užuosti. "Aš sugrįšiu! Aš butinai pas tave sugrįšiu! Po kelių dienų!''

Po kelių dienų negrįžau. Iki šiol ten negrįžau.

Mano kelionės planą per savaitę išvysti kuo daugiau Toskanos įžymybių pakoregavo apsilankymas Sienoje (it. Siena), po kurio nusprendžiau, jog šis regionas prilygsta saldžiausiam tortui į kurio sudėtį įeina rečiausi ir brangiausi ingredientai. Vienu ypu suvalgyti jo niekaip nepavyktų, o bandymas tai padaryti prilygtų perlų atidavimui kiaulėms.

Taigi, šios kelionės metu tyrinėjau Sieną, kurioje praleidau tris nuostabias dienas. Pasivaikščiojau po dailiųjų bokštų miestelį San Džiminjaną (it. San Gimignano), kurio apylinkėse gyvena mano tetos. Apturėjau labai malonų pasilepinimą miškų viduryje trykštančiuose terminiuose vandenyse. Likusi laiką skyriau jaukiems pasisėdėjimams ir pasiplepėjimams, pietums ir ilgoms vakarienėms su savo tetomis, pusseserėms ir pusbroliais.

Na, o patį skaniausią gabalėlį, Florenciją, vadovaujantis saldaus torto taisykle, nusprendžiau atidėti kitam kartui.

Siūlau ir jums, jeigu kada išsiruošite į kelionę, ragauti šio toskanietiško deserto neskubant, tam, jog turėtumėte laiko pažinti subtiliausias poskonių gamas ir rečiausių ingredientų teikiamą malonumą.

Naudingos nuorodos:

• www.turismo.intoscana.it

• Faktai apie Toscana (Wikipedia) : italų kalba; anglų kalba.
  

Anonsas

Mieli skaitytojai,

greitu laiku čia pasirodys saujelė straipsnelių su informacija ir asmeniniais įspūdžiais iš kelionės į Toscanos regioną.

Foto/video reportažas iš kukurūzų derliui skirtos sagros

Radijas paskelbė, jog netoliese esančiame kaimelyje vyks sagra skirta kukurūzų derliui. Liuks! Važiuojam! Jau seniai kurpiau planus, kaip čia išsivirus kukurūzų, jau maniau, busiu pražiopsojusi tinkamą laiką, nes jam praėjus šie tinkami nebent miltams.

Kadangi sagrą, kaip neatskiriamą itališkojo gyvenimo elementą, esu pristačiusi anksčiau, dabar tik parodysiu jums daugiau vaizdų. Ši sagra nuo kitų skiriasi tuo, jog buvo surengta futbolo stadione, mat kaimelis tikrai labai mažas ir neturi centrinės aikštės. Liaudis - vietiniai gyventojai, seni arba labai maži. Jaunimas, suprantama, neturi ką veikti tokiuose užkampiuose. Šventė, kurioje ir neplauta galva gali jaustis gerai :)

Užuolaidėlės slepia virtuvę

Paprasta, bet gardu



Kukurūzų šventės kukurūzinė girlianda


Prieš verdant tenka paplušėti lukštenant


Sijojimo "mašina"



Kam naudojama ši krosnis ant ratų sužinoti nepavyko


Girnos

Na, o štai čia galite pasižiūrėti kaip žmonės linksminasi per sagrą.

Šiame vaizdo klipe girdėsite visoms sagroms būdingą muziką:

O štai šiame video pavyko užfiksuoti vieną labai įsilinksminusią sinjorą ( ir ji visai negirta, apskritai, dar nei vienoje sagroje girtų regėti neteko:) ):

Kaktusinės figos - nedaug ir atsargiai

Drąsiai imu į rankas, gniaužiu delne tarsi tai būtų slyva.
- Atsargiai, - sako man Mikis.
- Eik tu, žiūrėk, nieko tokio. Spyglių visai nesijaučia! - o, kad tai dar geriau pademonstruočiau pavolioju abiejuose delnuose. Na, galvoju, tie opūs italai kaip visada perdeda. Mikis nieko nebesako, ramiai laukia ir keistai šypsosi...Po kelių minučių pincetu rankioju vos vos matomas rakštis...rankioju jas visą dieną...Kaktusinės figos...Gerai, jog paklausiau patarimo kąsti atsargiai, nes būčiau ir dantis susitrupinusi...

Jeigu ir jums dar neteko jų ragauti - ATSARGIAI! Vis tik tai kaktuso vaisiai, su visomis kaktusinėmis savybėmis. Odelėje yra galybė plika akimi nematomų spygliukų, o vidus prikimštas gana stambių ir tvirtų sėklų (valgoma kartu su jomis). Verta šiek tiek pavargti dėl lengvai saldaus sultingų vaisių skonio (jeigu pirksite jas Lietuvoje, palaikykite kol taps rausvos. Kažkada Maximoje teko matyti visai neprinokusias, geltonas).
Štai kokią techniką apdorojant kaktusines figas siūlo Mikis:

Kaktusinės figos (lot. Opuntia ficus-indica; it. Ficho d'India) - vaisiai plačiai kultivuojami Viduržemio jūros kraštuose, Afrikoje, Azijoje, Okeanijoje. Į Senąjį Žemyną iš Centrinės Amerikos augalą atvežė Kolumbo ekspedicija. Actekams kaktusinės figos buvo šventas augalas, turėjęs galybę svarbių simbolinių prasmių, bei vienas vertingiausių vienetų ekonominių mainų grandinėje.

Italijoje 90% šių vaisių auginama Sicilijos teritorijoje.
Augalas, beveik nereikalaujantis vandens, yra tikras lobis sausrų varginamiems kraštams. Vaisiuose gausu mineralinių medžiagų, kalcio, fosforo bei vitamino C.

Suvalgytas pernelyg didelis kaktusinių figų kiekis, dėl jose esančių sėklų, gali sudaryti kamštį storajame žarnyne, sukelti žarnų nepraeinamumą. Apskritai, jų vartojimas nepatartinas žmonėms turintiems problemų su žarnynu.

Tad atsargiai! Su kaktusinėmis figomis, kaip su ugnimi;)

Apie tai, kaip atrodo moterys žaidžiančios futbolą

Italijoje futbolas - liga, o praėjusį ketvirtadienį man teko laimė pirmą kartą savo akimis išvysti ir šios ligos komplikacijas. Mėgėjiška moterų futbolo komanda. Įdomu būtų surengti apklausą, kokios pirmosios mintys žmonėms ateina į galvą išgirdus apie mėgėjišką moterų futbolą. Neturiu ir neturėjau jokio skeptiško nusistatymo, tačiau tai ką išvydau pasirodė mažų mažiausia pritrenkiama. Trumpai drūtai pasidalinsiu įspūdžiu.
Esu beveik tikra, jog tos moteriškės giliai įsižeistų išvydusios šį (nuotr. viršuje) prancūzų dizainerio Chloe Ruchon darbelį, kuris, palyginus su tuo ką teko išvysti, "skamba" kaip piktdžiugiška replika, ironijos akmuo į moterų futbolo lauką. Nes jos, švelniai tariant, yra VYRAI . Ir tokie, kurių ir tarp tikrų vyrų dar reikėtų paieškoti.
Sėdėjau ramiai ant suoliuko, stebėjau kaip futbolą žaidžia Mikis su kompanija, už nugaros, gretimoje aikštėje keletas merginų atsipalaidavusios darė pratimus su kamuoliu. Atrodė įprastai. Na, maniau, šiaip, stumia laiką, gal ko laukia. Tačiau netrukus, su treneriu priešakyje į tą pačią aikštelę pradėjo plūsti visas būrys. Va tada mano akys ir išsprogo: nedidukės (gal 1.50- 1.60), raumeningos, trumpai kirptos, kampuotas, tvirtas žingsnis ir kovos dvasia degančios akys. Tai tiesiog reikia pamatyti! Jos visai valandai prikaustė mano dėmesį. Nors nežaidė, vyko paprasčiausia treniruotė. Vienos dar jaunutės, o kitos iš pažiūros jau ir keturiasdešimtuosius skaičiuoja. Buvo ir apkūnių, ir vikrumu nepasižyminčių, tačiau visos iki vienos viduje turėjo žvėrį. Buvo panašios į tuos mažus šunis, kurie daug loja ir kanda dažniau negu didieji. Atrodė, lyg žūt būt kažkam (o greičiausiai vyriškajai giminei) norėtų įrodyti esančios galingos, tvirtos, pajėgios sutriuškinti visus pasaulio priešus (tame tarpe, ir tuos pačius vyrus). Tikros amazonės. Vienos šukuosena priminė David'o Backham'o ševeliūrą, o kita atrodė visai kaip Demi Moor filme Eilinė Džein (G.I Jane). Ne futbolo, bet karo laukas. Pasibaigus treniruotei keletas jų nepatingėjo atlikti keleto pratimų presui stiprinti. Sulenktas kojas pakėlusios nuo žemės, neįtikėtinu greičiu, nenuleidus pečių linijos atliko atsilenkimų seriją. Dar nebuvau mačiusi moters taip darant atsilenkimus! Atrodė, kaip Rokis Balboa netrukus pakilsiantis į ringą. Vėliau mačiau kaip jos nusipraususios ir persirengusios palieka sporto centrą. Kasdienė apranga taip pat gana vyriška, daugelis iš jų rūkė (maniera taip pat vyriška). Vienu žodžiu - maži kieti vyrukai. Ne veltui kalbama, jog moterų futbolas agresyvus žaidimas. Agresyvus sąlyginai, ne tiek iš tikrųjų, kiek jos pačios nori, kad jis toks atrodytų tam dėdamos visas savo pastangas ir liedamos į aplinką savo vidinį įsiūtį. Įdomios moteriškės. Būtų smalsu išgirsti ką jos apie tai galvoja :)

Pirmoji pažintis su Venecijos kino meno festivaliu

Laikas atiduoti duoklę kultūrai - jau kelias dienas Venecijoje šurmuliuojančiam 66-ąjam kino meno festivaliui. Galvojau, ką naujo ir įdomaus apie šį festivalį jums papasakoti, juk nei ten buvau, nei anksčiau juo domėjausi. Kagi, metas pradėti šią pažintį. Visos daugiau nei 6o metų trunkančios festivalio istorijos perpasakoti tikrai neverta (sinefilai žino, kur jos ieškoti), tačiau keletą faktų pirmosios pažinties garbei reikėtų paminėti.

Tarptautinis Venecijos kino meno festivalis (Mostra Internazionale D'Arte Cinematografica) pirmą kartą surengtas 1932 m. rugpjūtį. Tuomet festivalis vadinosi Tarptautine kino meno ekspozicija ir buvo pirmasis tokio pobūdžio tarptautinis festivalis sulaukęs didelio profesionalų pritarimo. Festivalio sumanytojai buvo Venecijos bienalės vadovas kunigaikštis Giuseppe Volpi di Misurata, skulptorius Antonio Maraini ir Tarptautinio Edukacinio Kino Istituto generalinis sekretorius Luciano de Feo (apsilankę oficialioje festivalio svetainėje netruksite pastebėti, jog ir šiandien festivalis šliejasi prie Venecijos bienalės, traktuojamas kaip šios dalis). Peršasi mintis, jog tokiu būdu anuomet kinas buvo pripažintas menu.


Pirmasis festivalyje pademonstruotas filmas buvo Rouben'o Mamoulian'io "Dr. Jekyll and Mr. Hyde"(Fredric March atlikęs abiejų pagrindinių personažų vaidmenis pripažintas geriausiu aktoriumi). Tais metais buvo parodyti daugelis kino klasika tapusių filmų (sąrašas), tarp kurių tokie kaip James'o Whale "Frankenstein" su Boris Karloff ar Edmund'o Goulding'o "Grand Hotel" su Greta Garbo. Geriausiu režisieriumi buvo pripažintas Nikolaj Ekk ("Putyovka v zhizn"), o linksmiausiu filmu Rene Clair'o darbas "A nous la liberte" (kam įdomios visos tų metų premijos žiūrėkite čia).


Auksinio liūto statulėlė (Leone d'oro) - premija, kuria apdovanojami visi Venecijos bienalės laureatai įvairiose menų kategorijose: dailė, architektūra, kinas, muzika, teatras, šokis. (dažniausiai ji klaidingai siejama tik su festivaliu). Šiandieninį pavadinimą įgavo 1954 metais, o iki tol buvo žinoma kaip San Marko Liūtas (1949-1953), Tarptautinė Didžioji Venecijos premija (1947-1948) ir Musolinio taurė (iki 1942).


Su 66-ojo festivalio programa galite susipažinti čia (daugelis filmų yra pasaulinės premjeros)
Šių metų festivalis trumpai aprašomas ir Lietuvos spaudoje, tad perpasakoti nėra prasmės.
Tik šiek tiek norėčiau pridurti, jog kol kas daugiausiai kalbama apie festivalį atidariusią Giuseppe Tornatore juostą "Baaria".

Italijos kino teatruose filmas pradedamas rodyti nuo rugsėjo 25 dienos. Kol kas nuo vertinimų susilaikau, nors aplinkui sklindančios kalbos mane jau užverbavo būtinai nueiti pasižiūrėti. Vieni teigia, jog tai mega kūrinys, vertas aukščiausių apdovanojimų, kiti gi mano, jog didelės investicijos, Ennio Morricone garso takelis ir daugybė efektingų scenų dar negarantuoja filmo meninės vertės.

Festivalis baigsis rugsėjo 12, tada ir sužinosim, kam pavyks į kišenę įsidėti aukso liūtą.

Jūsų dėmesiui "Baaria" traileris:

Viduramžių miestelio gatvėse tarsi savame kieme

Turiu jums vienos dienos pasiūlymą. Jeigu mes pažįstami, kai atvyksite manęs aplankyti, būtinai jus ten nutempsiu, o jeigu jūs esate keliautojas, planuojantis maršrutą po šiuos kraštus, siūlyčiau ir jums bent vieną dieną paskirti šiai vietai.

Tai turėtų būti sekmadieninės nuotaikos diena, ne būtinai sekmadienis, bet būtinai lėta ir ištįsusi, kuomet norisi nuveikti kažką įdomaus, bet nesinori niekur skubėti. Jeigu poilsiaujate Fermo apylinkėse jums net nereikės anksti keltis norint ten nuvykti, o jeigu važiuosite autostrada A14, jums bus kaip tik pakeliui ten užsukti (siūlau, nes miestelis įsikūręs visai šalia ir tai galėtų tapti viena iš įsimintinesnių stotelių. Autostrados dalis tarp Pedaso ir Porto San Giorgio)

Keliaujam.

Torre di Palme - tai XII-XIII a. viduramžiškas miestelis, kurio istorija siekia VI a. prieš Kristų. Romos imperijos laikais buvęs svarbus strateginis taškas kontroliuojant jūros zoną, bei garsėjęs gardaus vyno gamyba, šiandien tai sustojusio laiko ir ramaus gyvenimo oazė, su viso labo 176 vietiniais gyventojais.

Ant aukštos kalvos įkurdintas miestelis atvykusiems dovanoja ne tik unikalų panoraminį vaizdą į Adriją ir jos pakrantės kurortus, bet ir keistą saugumo jausmą, kurį, manyčiau, sukuria nepaprastai siauros gatvelės, nedidukai pastatai, vietinių gyventojų meilę augalams išduodanti nesuskaičiuojama gausybė vazoninių grožybių , paklodės plevesuojančios virš galvos, bei nosį kutenantis gaminamų valgių kvapas. Neapleidžia jausmas, jog visas miestukas, tarsi didelis kiemas ir, negana to, tavo kiemas! Pasivaikščiojimas po jį ypatingas tuo, jog čia galioja mažos erdvės dėsnis, t.y. tik būdamas tokioje erdvėje pastebi visas joje esančias smulkmenas. Na, o šio miestelio detalės tikrai iškalbingos ir jeigu mokėtų kalbėti papasakų šimtus įdomiausių istorijų! Nors kartais didžiausias smagumas būna tiesiog bandyti atspėti tas istorijas.

Miestelyje yra 3 bažnytėlės (S.Giovanni Battista - X a.; Santa Maria a Mare - XII a.; S.Agostino - XIV a.), keletas picerijų ir restoranėlių, viešbutukas. Teko vakarieniauti vienoje iš jų ir, tiesą pasakius, pica čia ne pati geriausia. Tačiau viską atperka vakarojimas paprastoje, jaukioje aplinkoje su panoraminiu Adrijos pakrantės vaizdu.

Ir tai, dar ne viskas...

Grįžtant prie mano vienos dienos pasiūlymo, tai pirmiausia keliautumėm pasivaikščioti į šalia esantį miškelį - Il Boschetto del Cugnolo. Todėl, kad tai ne šiaip sau miškelis, bet dar viena vieta dovanojanti saują įspūdžių ir ypač tiems, kurie nei karto nėra buvę kalnų miškuose.
Šis miškelis toli gražu skiriasi nuo tikro kalnų miško, aš jį pavadinčiau sumažinta jo kopija arba mini treniruote prieš pirmąjį trekingą (šio pasivaikščiojimo metu patikrinčiau draugą ar jį jau būtų galima vestis į kalnus :)).
Ten, kur keliukas staiga kyla aukštyn, įrengti palengvinimai (virvės arba medinės atramos, ''laipteliai"), o nuorodos neleidžia pasiklysti (nors vis tiek teko suabejoti ar teisinga kryptimi einame, mat žemėlapis gana abstraktus).
Šiame miškelyje slepiasi savo legendą turinti įsimylėjėlių uola (Grotta degli Amanti), galima prieiti kriokliuką (cascata di San Filippo) , nedidukę bažnytėlę (chiesetta di San Filippo), bei pasimėgauti panoraminiu vaizdu atsiveriančiu iš natūralios miško terasos, kurioje galima surengti piknikėlį (yra du mediniai stalai ir suoliukai).

Vienintelis patarimas, nesvarbu kuriuo dienos metu eitumėte į mišką, apsipurkškite priemone nuo uodų, kurių čia be proto daug ir kurie čia baisiai išalkę (ilgos rankovės ir kelnės taip pat būtinos. Mes gi buvome trumparankoviais marškinėliais, todėl visą laiką teko mosuoti rankomis, nors ir tai mus mažai gelbėjo). Pasivaikščiojimo trukmė nuo 1 iki 2 val.


Reziumuojant. Dienos planas būtų toks: atvykę į Torre di Palme pasistatome automobilį ir tiesiu taikymu drožiam į miškelį. Po dviejų valandų, su piknikėliu pertraukoje, pasivaikščiojimo, grįžtame į miestelį. Pasibūnam jo jaukiose erdvėse ir vakarieniaujam stebėdami temstančią Adrijos pakrantę.
Laukiu jūsų, mieli draugai :)

Nuotraukų galerija
(nuotraukos iš asm. albumo)

Žiūrėti viską

Užsiregistruokite

Autentiška pomidorų padažo gamyba

Kartą atvykę pas Mikio senelius į kaimą (Montotto. Skamba tarsi aštuntasis kalnas :) ) užtikome dieduką besitvarkantį su gausiai užderėjusiais pomidorais. Jis ruošė pomidorų padažą žiemai taip, kaip tai buvo daroma senais laikais: pomidorai susmulkinami, sugrūdami į stiklainius, pasūdomi, uždengiami baziliko lapeliu, užspaudžiamas kamštis. Derlius su visa tara verdamas didžiulėje bačkoje iš apačios kūrenama malkomis. Virti būtinai reikia ne mažiau pusvalandžio, tik tuomet pomidorai tamsiame rūsyje galės išbūti net iki 2 metų. Tai atrodo štai taip:





Na, o greitai ir nesudėtingai namie pomidorų padažą galima pasigaminti šitaip:

Alyvuogių aliejuje iki švelnaus geltonumo pakepinkite smulkiai pjaustytą svogūną, suverskite skardinę konservuotų pomidorų (aš renkuosi smulkiai kapotus, nes jie greičiau suverda), įpilkite pusę stiklinės vandens, įberkite žiupsnelį druskos ir virkite ant vidutinės, o vėliau ant silpnos ugnies, kol pasidarys vientisa masė. Pomidorų padažo tirštumą reguliuokite vandens kiekiu. Galite paskaninti bazilikais ar raudonėliais (it. oregano), o jei mėgstate aštriai - raudonaisiais pipirais :)

Nuo to laiko, kai išmokau šio recepto, mano virtuvės lentynėlė daugiau neberegėjo sintetinių ketčiupų ir visokio kitokio industrinio brudo :)

Crostata - itališkas marmelado pyragas

Vienas iš receptų kurio žūtbūt turėjau išmokti yra šis nuostabus marmelado pyragas. Žmonės kalba, jog šis saldumynas yra ko gero seniausias iš visų itališkų gardėsių, o legenda apie jo atsiradimą siekia pagonybės laikus. Receptą padiktavo ir gamybos paslaptis atskleidė Mikio mama, o aš savo ruožtu juo pasidalinsiu su jumis.
Gaminamas jis visai paprastai, na, o kad dar skaniau ir paslaptingiau viskas kvepėtų, trumpai papasakosiu šio tradicinio ir laaabai populiaraus pyrago atsiradimo istoriją.


Legenda byloja, jog viskas prasidėjo sirenai Partenopei įkūrus savo buveinę Neapolio įlankoje. Kiekvieną pavasarį ji išplaukdavo iš vandenų ir vietos gyventojus užliedavo savo skambia daina. Dėkingi žmonės nusprendė deivei atsidėkoti paaukodami jai brangiausią ką turėjo. Septynioms mergelėms patikėjo įteikti dovanas: miltus (stiprybę ir klestėjimą), varškę (darbą ir jo vaisius), kiaušinius (gyvybės atsinaujinimą), kviečius virtus piene (dviejų karalysčių simbolį), apelsino žiedų nektarą (simbolizuojantį gamtos dosnumą), prieskonius (menančius apie tolimas tautas) ir cukrų (saldumo ir Partenopės dainos simbolį). Partenopė gautas dovanas atnešė dievams ir padėjo šalia jų pėdų. Dievai, tai įvertindami, iš gautų gėrybių sukūrė pyragą, kurį atidavė sirenai. Laiminga Partenope užuot suvalgiusi gardėsį dovanojo jį žemės gyventojams, už tai, kad šie jai buvę labai dosnūs.


Jums reikės:

• 2 kiaušinių
• 150 g. cukraus
• 50 g. sviesto
• 3 šaukštai alyvuogių aliejaus
• 8 g. kepimo miltelių
• 350 g. kvietinių miltų
• Marmelado (jeigu naudosite uogienę žiūrėkit, kad nebūtų per skysta)

Dubenėlyje šakute išplakite kiaušinius, supilkite cukrų ir dar kartą viską gerai išplakite.
Keptuvėje išlydykite sviestą, jį atvėsinkite ir supilkite į cukraus ir kiaušinių plakinį. Išmaišykite.
Įpylę tris šaukštus alyvų aliejaus ir dar kartą viską permaišę įberkite kepimo miltelius (tešlos skonį galima paįvairinti įlašinus šiek tiek sambucos, anyžių ar kito mėgiamo likerio). Išmaišykite.

Po truputį berkite miltus nuolat maišydami šakute. Kai taps sunku maišyti šakute iškrėskite tešlą ant lentos ir pasibarstę rankas miltais lengvai ją paminkykite. Tešla turėtų būti gana minkšta (kaip šiltas plastelinas), lipti prie rankų (todėl jas nuolat miltuokite).
Paruoškite kepimo formą (apskrita, žemu krašteliu) ją ištepdami aliejumi bei padengdami plonyčiu sluoksniu miltų (žr. nuotr. kairėje). Paruoštą skardą išklokite tešla, miltuotomis rankomis skirstykite, klijuokite ją kad būtų tolygi, suformuokite kraštelius (žr. nuotr. dešinėje).
Atidėkite mažą gabalėlį tešlos pyrago paviršiaus juostelėms suformuoti. Užpildykite paviršių marmeladu, negailėkite, gerai padenkite juo visą pyrago plotą. Suformavę iš tešlos likučių juostelių ornamentą uždenkite juo marmeladinį paviršių. Pabarstykite riešutais iš šaukite į 180 C karštumo orkaitę. Kepkite apie 40 min.

Buon Appetito! :)


Naudingos nuorodos:

http://crostata.myblog.it/