Turiu jums vienos dienos pasiūlymą. Jeigu mes pažįstami, kai atvyksite manęs aplankyti, būtinai jus ten nutempsiu, o jeigu jūs esate keliautojas, planuojantis maršrutą po šiuos kraštus, siūlyčiau ir jums bent vieną dieną paskirti šiai vietai.
Tai turėtų būti sekmadieninės nuotaikos diena, ne būtinai sekmadienis, bet būtinai lėta ir ištįsusi, kuomet norisi nuveikti kažką įdomaus, bet nesinori niekur skubėti. Jeigu poilsiaujate Fermo apylinkėse jums net nereikės anksti keltis norint ten nuvykti, o jeigu važiuosite autostrada A14, jums bus kaip tik pakeliui ten užsukti (siūlau, nes miestelis įsikūręs visai šalia ir tai galėtų tapti viena iš įsimintinesnių stotelių. Autostrados dalis tarp Pedaso ir Porto San Giorgio)
Torre di Palme - tai XII-XIII a. viduramžiškas miestelis, kurio istorija siekia V
I a. prieš Kristų. Romos imperijos laikais buvęs svarbus strateginis taškas kontroliuojant jūros zoną, bei garsėjęs gardaus vyno gamyba, šiandien tai sustojusio laiko ir ramaus gyvenimo oazė, su viso labo 176 vietiniais gyventojais.
Ant aukštos kalvos įkurdintas miestelis atvykusiems dovanoja ne tik unikalų panoraminį vaizdą į Adriją ir jos pakrantės kurortus, bet ir keistą saug
umo jausmą, kurį, manyčiau, sukuria nepaprastai siauros gatvelės, nedidukai pastatai, vietinių gyventojų meilę augalams išduodanti nesuskaičiuojama gausybė vazoninių grožybių , paklodės plevesuojančios virš galvos, bei nosį kutenantis gaminamų valgių kvapas. Neapleidžia jausmas, jog visas miestukas, tarsi didelis kiemas ir, negana to, tavo kiemas! Pasivaikščiojimas po jį ypatingas tuo, jog čia galioja mažos erdvės dėsnis, t.y. tik būdamas tokioje erdvėje pastebi visas joje esančias smulkmenas. Na, o šio miestelio detalės tikrai iškalbingos ir jeigu mokėtų kalbėti papasakų šimtus įdomiausių istorijų! Nors kartais didžiausias smagumas būna tiesiog bandyti atspėti tas istorijas.
Miestelyje yra 3 bažnytėlės (S.Giovanni Battista - X a.; Santa Maria a Mare - XII a.; S.Agostino - XIV a.), keletas picerijų ir restoranėlių, viešbutukas. Teko vakarieniauti vienoje iš jų ir, tiesą pasakius, pica čia ne pati geriausia. Tačiau viską atperka vakarojimas paprastoje, jaukioje aplinkoje su panoraminiu Adrijos pakrantės vaizdu.
Ir tai, dar ne viskas...
Grįžtant prie mano vienos dienos pasiūlymo, tai pirmiausia keliautumėm pasivaikščioti į šalia esantį miškelį - Il Boschetto del Cugnolo. Todėl, kad tai ne šiaip sau miškelis, bet dar viena vieta dovanojanti saują
įspūdžių ir ypač tiems, kurie nei karto nėra buvę kalnų miškuose.
Šis miškelis toli gražu skiriasi nuo tikro kalnų miško, aš jį pavadinčiau sumažinta jo kopija arba mini treniruote prieš pirmąjį trekingą (šio pasivaikščiojimo metu patikrinčiau draugą ar jį jau būtų galima vestis į kalnus :)).
Ten, kur keliukas staiga kyla aukštyn, įrengti palengvini
mai (virvės arba medinės atramos, ''laipteliai"), o nuorodos neleidžia pasiklysti (nors vis tiek teko suabejoti ar teisinga kryptimi einame, mat žemėlapis gana abstraktus).
Šiame miškelyje slepiasi savo legendą turinti įsimylėjėlių uola (Grotta degli Amanti), galima prieiti kriokliuką (cascata di San Filippo) , nedidukę bažnytėlę (chiesetta di San Filippo), bei pasimėgauti panoraminiu vaizdu atsiveriančiu iš natūralios miško terasos, kurioje galima surengti piknikėlį (yra du mediniai stalai ir suoliukai).
Vienintelis patarimas, nesvarbu kuriuo dienos metu eitumėte į mišką, apsipurkškite priemone nuo uodų, kurių čia be proto daug ir kurie čia baisiai išalkę (ilgos rankovės ir kelnės taip pat būtinos. Mes gi buvome trumparankoviais marškinėliais, todėl visą laiką teko mosuoti rankomis, nors ir tai mus mažai gelbėjo). Pasivaikščiojimo trukmė nuo 1 iki 2 val.
Reziumuojant. Dienos planas būtų toks: atvykę į Torre di Palme pasistatome automobilį ir tiesiu taikymu drožiam į miškelį. Po dviejų valandų, su piknikėliu pertraukoje, pasivaikščiojimo, grįžtame į miestelį. Pasibūnam jo jaukiose erdvėse ir vakarieniaujam stebėdami temstančią Adrijos pakrantę.
Laukiu jūsų, mieli draugai :)
Nuotraukų galerija
(nuotraukos iš asm. albumo)
I a. prieš Kristų. Romos imperijos laikais buvęs svarbus strateginis taškas kontroliuojant jūros zoną, bei garsėjęs gardaus vyno gamyba, šiandien tai sustojusio laiko ir ramaus gyvenimo oazė, su viso labo 176 vietiniais gyventojais.Ant aukštos kalvos įkurdintas miestelis atvykusiems dovanoja ne tik unikalų panoraminį vaizdą į Adriją ir jos pakrantės kurortus, bet ir keistą saug
umo jausmą, kurį, manyčiau, sukuria nepaprastai siauros gatvelės, nedidukai pastatai, vietinių gyventojų meilę augalams išduodanti nesuskaičiuojama gausybė vazoninių grožybių , paklodės plevesuojančios virš galvos, bei nosį kutenantis gaminamų valgių kvapas. Neapleidžia jausmas, jog visas miestukas, tarsi didelis kiemas ir, negana to, tavo kiemas! Pasivaikščiojimas po jį ypatingas tuo, jog čia galioja mažos erdvės dėsnis, t.y. tik būdamas tokioje erdvėje pastebi visas joje esančias smulkmenas. Na, o šio miestelio detalės tikrai iškalbingos ir jeigu mokėtų kalbėti papasakų šimtus įdomiausių istorijų! Nors kartais didžiausias smagumas būna tiesiog bandyti atspėti tas istorijas.
Miestelyje yra 3 bažnytėlės (S.Giovanni Battista - X a.; Santa Maria a Mare - XII a.; S.Agostino - XIV a.), keletas picerijų ir restoranėlių, viešbutukas. Teko vakarieniauti vienoje iš jų ir, tiesą pasakius, pica čia ne pati geriausia. Tačiau viską atperka vakarojimas paprastoje, jaukioje aplinkoje su panoraminiu Adrijos pakrantės vaizdu.
Ir tai, dar ne viskas...
Grįžtant prie mano vienos dienos pasiūlymo, tai pirmiausia keliautumėm pasivaikščioti į šalia esantį miškelį - Il Boschetto del Cugnolo. Todėl, kad tai ne šiaip sau miškelis, bet dar viena vieta dovanojanti saują
įspūdžių ir ypač tiems, kurie nei karto nėra buvę kalnų miškuose.Šis miškelis toli gražu skiriasi nuo tikro kalnų miško, aš jį pavadinčiau sumažinta jo kopija arba mini treniruote prieš pirmąjį trekingą (šio pasivaikščiojimo metu patikrinčiau draugą ar jį jau būtų galima vestis į kalnus :)).
Ten, kur keliukas staiga kyla aukštyn, įrengti palengvini
mai (virvės arba medinės atramos, ''laipteliai"), o nuorodos neleidžia pasiklysti (nors vis tiek teko suabejoti ar teisinga kryptimi einame, mat žemėlapis gana abstraktus).Šiame miškelyje slepiasi savo legendą turinti įsimylėjėlių uola (Grotta degli Amanti), galima prieiti kriokliuką (cascata di San Filippo) , nedidukę bažnytėlę (chiesetta di San Filippo), bei pasimėgauti panoraminiu vaizdu atsiveriančiu iš natūralios miško terasos, kurioje galima surengti piknikėlį (yra du mediniai stalai ir suoliukai).
Vienintelis patarimas, nesvarbu kuriuo dienos metu eitumėte į mišką, apsipurkškite priemone nuo uodų, kurių čia be proto daug ir kurie čia baisiai išalkę (ilgos rankovės ir kelnės taip pat būtinos. Mes gi buvome trumparankoviais marškinėliais, todėl visą laiką teko mosuoti rankomis, nors ir tai mus mažai gelbėjo). Pasivaikščiojimo trukmė nuo 1 iki 2 val.
Reziumuojant. Dienos planas būtų toks: atvykę į Torre di Palme pasistatome automobilį ir tiesiu taikymu drožiam į miškelį. Po dviejų valandų, su piknikėliu pertraukoje, pasivaikščiojimo, grįžtame į miestelį. Pasibūnam jo jaukiose erdvėse ir vakarieniaujam stebėdami temstančią Adrijos pakrantę.
Laukiu jūsų, mieli draugai :)
Nuotraukų galerija
(nuotraukos iš asm. albumo)
Tinklaraščio administratorius pašalino šį komentarą.
AtsakytiPanaikintioi, man toki miškeliai labai :)
AtsakytiPanaikintiPatinka man toki miškeliai ir miesteliai. Tik kopiant aukštyn batukų normalių reikia :)
AtsakytiPanaikinti:)reikia reikia, kad neslystų ir pėdų akmenukai nevargintų. Geri batai daug kainuoja, pritaupysiu - pirksiu, o kol kas ir sportbačiai storu guminiu padu tinka :)
AtsakytiPanaikinti