Italų džiaugsmas - i gnocchi

Šie ''kleckiukai'' iš virtų bulvių ir miltų Italijoje valgomi kaip pirmasis patiekalais ir kartais pakeičia, atrodo nepakeičiamus, makaronus. Kaip ir pasta, pateikiami su įvairiausiais padažais, kokiais, dažniausiai priklauso nuo regiono kulinarinių tradicijų. Populiariausias, žinoma, pomidorų, na, o lietuviškam skrandžiui, spėju, tinkamiausia čia pasirodys grietinė.
I Gnocchi (liet. tariama i njoki) galima gaminti ne tik iš bulvių, bet ir manų kruopų ar kukurūzų miltų.
Italai, nesuprantu kodėl, tiesiog dievina šiuos ''kleckiukus'', gal dėl to, kad šiuose kraštuose patiekalai iš virtų bulvių nėra labai dažnas reiškinys.

Gamyba daugiau nei paprasta! Sutrinkite išvirtas bulves (dviem žmonėms užtenka kokių 5-6 didelių bulvių). Italai bulvių trynimui naudoja štai tokį prietaisą, vadinamą passaverdure, kuris bulves sumala į smulkius siūlelius, masė tampa puri ir lengva:

Jei neturite nieko panašaus į tai, naudokite tiesiog mėsmalę.
Į bulvių masę įmuškite vieną kiaušinį ir berkite miltų tiek, kad gautumėte minkštą, prie pirštų nelimpančią ir patogią kočioti tešlą. Rankomis formuokite ''gyvačiukes'' (žr. pav.), kurias sukapodami gausite njokius. Pabarstykite juos miltais, kad nepriliptų prie paviršiaus.

Prieš virdami paruoškite padažą: tradicinį pomidorų, apie kurį jau esu jums pasakojusi (žr. čia) arba bet kokį kitą, jūsų mėgiamą. Mes gi šį kartą darėme eksperimentą ir njokius paruošėm su aštriu česnakiniu aliejaus ir petražolių padažiuku: alyvuogių aliejuje vos vos pakepinkite sutrintą česnako skiltelę, įberkite žiupsnelį čili pipiriukų ir netrukus įpilkite pusę stiklinės vandens. Kai vanduo kiek nugaruos, sudėkite kapotas petražoles. Viskas :)

Į verdantį pasūdytą vandenį suberkite njokius, virkite kol jie iškils į paviršių (apie penkias minutes). Nukoškite, sumaišykite su pasirinktu padažu ir nedelsiant patiekite. Pabarstykite tarkuotu parmezanu. Skanaus!

P.s. Nuotraukoje viršuje matote njokius paruoštus su česnakų ir petražolių padažu, o nuotraukoje apačioje su pomidorų.

Įspūdis: Pescara

Kiek reikia laiko pažinti miestą? Penkių, dešimt, penkiasdešimt metų, viso gyvenimo, o gal tik savaitės, trijų dienų? O ką galima suprasti nežinomoje vietoje atsiradus viso labo vienai valandai? Nebent tai, ar norėtum čia dar kartą sugrįžti, ar patiktų čia gyventi.

Man taip nutiko du kartus. Pirmąjį, dar rudenį, pasitaikius progai susipažinau su netoli Florencijos esančiu Prato. Net nuotraukų nespėjau padaryti, tačiau ištarti aišku ''ne'' užteko pusvalandžio. Šį kartą valandžiukei buvau ''užbėgusi'' į Peskarą (it. Pescara), Abrucų (it. Abbruzzo) regiono provinciją prie Adrijos, gyventojų skaičiumi kiek lenkiančią Klaipėdą. Laiko nedaug, o mano tikslas susidaryti kuo aiškesnį miesto vaizdą ir nuspręsti dėti pliusą ar minusą.



Miestas modernus ir tipinio itališko senamiesčio (citta vechia arba centro storico) neturi, o tai tik dar labiau žadino mano smalsumą, juk tokios vietos dažniausiai ''rizikuoja'' būti neįdomios. Faktas, jog provincija įsikūrusi prie jūros vertė prisiminti industrinį ir pilką uostamiestį Ankoną (it. Ancona), tačiau Peskara, nors diena ir buvo apsiniaukusi, pilkuma nei iš tolo nekvepėjo. Startuoju nuo netoli centro esančios automobilių stovėjimo aikštelės, sparčiu žingsniu judu ton pusėn kur, intuicija kužda, turėtų būti miesto širdis.
















Plati ir judri centrinė gatvė, gausybė parduotuvių ir žmonių srautai...medžiai! Kokia retenybė Italijos miestų gatvėse! Nudžiungu, nes primena namus, nes gražu, kai miestas žalias. Geeerai, sau galvoju, bet kažkur gi turi būti (tikiuosi!) ta centro dalis, kur eismas sulėtėja, kur yra suoliukai ir kavinukės, kur gyventojai mėgsta tiesiog būti. Kartais tai vos viena gatvė, o kartais, kaip, pavyzdžiui, Romoje, dešimtys kvadratinių kilometrų!



Yra! Ir ne viena. Yra ir plačių aikščių ir nedidelių parkelių ir prospektas, kuriuo automobiliai nevažiuoja ir modernaus meno muziejus ir ir ir....paplūdimys...jūra! Visai čia pat, šalia centrų centro. Ir žinoma, visa lungomare zona - chalet, restoranų, picerijų, ledainių, klubų ir palmių alėja! Išsyk nusprendžiu, jog čia turėtų būti smagu vasaros sezono metu, jog tokias vietas turėtų mėgti šurmulio ir pramogų ieškantys poilsiautojai, o ir vietiniai gyventojai turėtų džiaugtis gyvenantys didmiestyje šalia gamtos.


















Uždėjau pliusą. Šiame mieste gyventi ir čia sugrįžti galima. Galbūt aš klystu, juk mano įspūdis viso labo yra tik vienos valandos rezultatas! Gal kas galit papasakoti daugiau?