Laikas atiduoti duoklę kultūrai - jau kelias dienas Venecijoje šurmuliuojančiam 66-ąjam kino meno festivaliui. Galvojau, ką naujo ir įdomaus apie šį festivalį jums papasakoti, juk nei ten buvau, nei anksčiau juo domėjausi. Kagi, metas pradėti šią pažintį. Visos daugiau nei 6o metų trunkančios festivalio istorijos perpasakoti tikrai neverta (sinefilai žino, kur jos ieškoti), tačiau keletą faktų pirmosios pažinties garbei reikėtų paminėti.
Tarptautinis Venecijos kino meno festivalis (Mostra Internazionale D'Arte Cinematografica) pirmą kartą surengtas 1932 m. rugpjūtį. Tuomet festivalis vadinosi Tarptautine kino meno ekspozicija ir buvo pirmasis tokio pobūdžio tarptautinis festivalis sulaukęs didelio profesionalų pritarimo. Festivalio sumanytojai buvo Venecijos bienalės vadovas kunigaikštis Giuseppe Volpi di Misurata, skulptorius Antonio Maraini ir Tarptautinio Edukacinio Kino Istituto generalinis sekretorius Luciano de Feo (apsilankę oficialioje festivalio svetainėje netruksite pastebėti, jog ir šiandien festivalis šliejasi prie Venecijos bienalės, traktuojamas kaip šios dalis). Peršasi mintis, jog tokiu būdu anuomet kinas buvo pripažintas menu.
Pirmasis festivalyje
pademonstruotas filmas buvo Rouben'o Mamoulian'io "Dr. Jekyll and Mr. Hyde"(Fredric March atlikęs abiejų pagrindinių personažų vaidmenis pripažintas geriausiu aktoriumi). Tais metais buvo parodyti daugelis kino klasika tapusių filmų (sąrašas), tarp kurių tokie kaip James'o Whale "Frankenstein" su Boris Karloff ar Edmund'o Goulding'o "Grand Hotel" su Greta Garbo. Geriausiu režisieriumi buvo pripažintas Nikolaj Ekk ("Putyovka v zhizn"), o linksmiausiu filmu Rene Clair'o darbas "A nous la liberte" (kam įdomios visos tų metų premijos žiūrėkite čia).
Auksinio liūto statulėlė (Leone d'oro) - premija, kuria apdovanojami visi Venecijos bienalės laureatai įvairiose menų kategorijose: dailė, architektūra, kinas, muzika, teatras, šokis. (dažniausiai ji klaidingai siejama tik su festivaliu). Šiandieninį pavadinimą įgavo 1954 metais, o iki tol buvo žinoma kaip San Marko Liūtas (1949-1953), Tarptautinė Didžioji Venecijos premija (1947-1948) ir Musolinio taurė (iki 1942).
Su 66-ojo festivalio programa galite susipažinti čia (daugelis filmų yra pasaulinės premjeros)
Šių metų festivalis trumpai aprašomas ir Lietuvos spaudoje, tad perpasakoti nėra prasmės.
Tik šiek tiek norėčiau pridurti, jog kol kas daugiausiai kalbama apie festivalį atidariusią Giuseppe Tornatore juostą "Baaria".
Italijos kino teatruose filmas pradedamas rodyti nuo rugsėjo 25 dienos. Kol kas nuo vertinimų susilaikau, nors aplinkui sklindančios kalbos mane jau užverbavo būtinai nueiti pasižiūrėti. Vieni teigia, jog tai mega kūrinys, vertas aukščiausių apdovanojimų, kiti gi mano, jog didelės investicijos, Ennio Morricone garso takelis ir daugybė efektingų scenų dar negarantuoja filmo meninės vertės.
Festivalis baigsis rugsėjo 12, tada ir sužinosim, kam pavyks į kišenę įsidėti aukso liūtą.
Jūsų dėmesiui "Baaria" traileris:
Tarptautinis Venecijos kino meno festivalis (Mostra Internazionale D'Arte Cinematografica) pirmą kartą surengtas 1932 m. rugpjūtį. Tuomet festivalis vadinosi Tarptautine kino meno ekspozicija ir buvo pirmasis tokio pobūdžio tarptautinis festivalis sulaukęs didelio profesionalų pritarimo. Festivalio sumanytojai buvo Venecijos bienalės vadovas kunigaikštis Giuseppe Volpi di Misurata, skulptorius Antonio Maraini ir Tarptautinio Edukacinio Kino Istituto generalinis sekretorius Luciano de Feo (apsilankę oficialioje festivalio svetainėje netruksite pastebėti, jog ir šiandien festivalis šliejasi prie Venecijos bienalės, traktuojamas kaip šios dalis). Peršasi mintis, jog tokiu būdu anuomet kinas buvo pripažintas menu.
Pirmasis festivalyje
pademonstruotas filmas buvo Rouben'o Mamoulian'io "Dr. Jekyll and Mr. Hyde"(Fredric March atlikęs abiejų pagrindinių personažų vaidmenis pripažintas geriausiu aktoriumi). Tais metais buvo parodyti daugelis kino klasika tapusių filmų (sąrašas), tarp kurių tokie kaip James'o Whale "Frankenstein" su Boris Karloff ar Edmund'o Goulding'o "Grand Hotel" su Greta Garbo. Geriausiu režisieriumi buvo pripažintas Nikolaj Ekk ("Putyovka v zhizn"), o linksmiausiu filmu Rene Clair'o darbas "A nous la liberte" (kam įdomios visos tų metų premijos žiūrėkite čia).
Auksinio liūto statulėlė (Leone d'oro) - premija, kuria apdovanojami visi Venecijos bienalės laureatai įvairiose menų kategorijose: dailė, architektūra, kinas, muzika, teatras, šokis. (dažniausiai ji klaidingai siejama tik su festivaliu). Šiandieninį pavadinimą įgavo 1954 metais, o iki tol buvo žinoma kaip San Marko Liūtas (1949-1953), Tarptautinė Didžioji Venecijos premija (1947-1948) ir Musolinio taurė (iki 1942).
Su 66-ojo festivalio programa galite susipažinti čia (daugelis filmų yra pasaulinės premjeros)
Šių metų festivalis trumpai aprašomas ir Lietuvos spaudoje, tad perpasakoti nėra prasmės.
Tik šiek tiek norėčiau pridurti, jog kol kas daugiausiai kalbama apie festivalį atidariusią Giuseppe Tornatore juostą "Baaria".
Italijos kino teatruose filmas pradedamas rodyti nuo rugsėjo 25 dienos. Kol kas nuo vertinimų susilaikau, nors aplinkui sklindančios kalbos mane jau užverbavo būtinai nueiti pasižiūrėti. Vieni teigia, jog tai mega kūrinys, vertas aukščiausių apdovanojimų, kiti gi mano, jog didelės investicijos, Ennio Morricone garso takelis ir daugybė efektingų scenų dar negarantuoja filmo meninės vertės.
Festivalis baigsis rugsėjo 12, tada ir sužinosim, kam pavyks į kišenę įsidėti aukso liūtą.
Jūsų dėmesiui "Baaria" traileris:
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą