Didysis meno genijus Romoje

Žaidimo ''Kai kišenėje švilpia vėjai, o pamatyti norisi daug'' dalis

Žmogus savo kūryba įkūnijęs laiko dvasią. Asmenybė, kurios darbai tapo etalonais daugeliui amžininkų ir įkvėpimu ateinančioms kartoms. Menininkas palikęs mums savo genijaus įrodymą skulptūroje, tapyboje, architektūroje ir poezijoje.
Savo namais visada laikęs Florenciją, tačiau Romos trauka ir didybė skatino jo valią kurti Amžinajam Miestui. Jo darbai vis dar ten, nepraleiskime progos jais pasimėgauti!

Michelangelo atvyksta į Romą būdamas dvidešimt vienerių, 1496-ųjų birželį, įsivaizduodamas Romą tarsi platų lauką, kuriame kiekvienas gali atskleisti savo geriausias savybes. Netrukus jis gauna tokią galimybę ir savo meistriškumą įrodo realizuodamas Pieta, savo pirmąjį tikrąjį šedevrą nukaldintą iš baltojo marmuro. Iš kart po to, 1501-aisiais, grįžta į Florenciją, tačiau popiežiaus Julijaus II kviečiamas 1505-aisiais vėl imasi darbo Romoje. Pasekime jo kūrybos pėdsakais:

Pradėsime nuo objektų esančių arčiausiai centrinės Termini stoties, gaila tik, jog taip vaikščiojant pametama chronologinė kūrybos logika. Daugumą Michelangelo darbų pamatysite neišleisdami nei cento, tačiau vis tik už geriausius reginius teks sumokėti, bei šiek tiek pavargti. Į Šv. Petro baziliką įėjimas nemokamas, tačiau jūsų neįleis (kaip ir į daugumą bažnyčių) ,jei būsite pernelyg apsinuoginę (mano vasariška palaidinė su petnešėlemis jiems neįtiko, tad teko šalia pirkti skarelę, kuri jei ir dengė pečius tai tik labai simboliškai. Trumpesni šortai taip pat gali pridaryti bėdos). Na, o jei keliaujate turistinio sezono metu ir norite patekti į Siksto koplyčią rekomenduojama atvykti 6 val. ryto, nes kitaip nusikamuosite laukdami ilgiausioje eilėje.

Žemėlapyje pažymėti Michelangelo darbai:



20 nr. Porta Pia, 1561-64

Vienas paskutiniųjų menininko kūrinių, darbas, žymintis perėjimą iš vėlyvojo renesanso į baroką. Šiuo architektūriniu sprendimu, eksperimentuodamas proporcijomis, žaisdamas vertikaliomis ir horizontaliomis linijomis Michelangelo pradeda griauti renesanso architektų pamėgtą klasikinio orderio tvarką.

37 nr. Santa Maria degli Angeli bažnyčia

1961 Michelangelo imasi restauruoti senąsias Diokletiano pirtis (Terme di Diocleziano). Antikinių mūrų erdvėse beveik nieko nekeisdamas, delikačiai komponuodamas naujas sienas ir skliautus, pridėdamas presbiteriją menininkas sukonstruoja bažnyčią demonstruodamas modernų požiūrį į archeologines vertybes.

44 nr. Capella Sforza, 1564. Santa Maria Maggiore bazilikoje

Šis koplyčios projektas realizuotas jau po menininko mirties. Priklauso jo vėlyvajai kūrybai, kuomet visą dėmesį skyrė vien tik architektūrai.

48 nr. Popiežiaus Julijaus II antkapis. San Pietro in Vincoli bažnyčioje

Ko gero vienas skandalingiausių menininko projektų, pareikalavęs aibę kūrybinių kančių ir virtęs, anot jo paties, gyvenimo tragedija. Darbas, dėl kurio Michelangelas grįžo į Romą 1505-aisiais ir kuris buvo užbaigtas tik po 40 metų, 1545-aisiais, tiesa, gerokai kuklesnis už pirminį sumanymą.

2 nr. Kapitolijaus aikštė, 1538. Piazza del Campidoglio

Michelangelo suprojektuota aikštė pagal tikslų planą galutinai buvo realizuota tik pirmaisiais XX amžiaus metais, kuomet buvo išklotas toks grindinys, kokį sumanė didysis menininkas. Rekonstruojant svarbiausią Romos aikštę jos centre Michelangelo įkurdino raito imperatoriaus Marko Aurelijaus skulptūrą tarsi simbolišką jungtį tarp imperinės ir popiežiškos Romos.

45 nr. Kristus Atpirkėjas arba Minervos Kristus (Cristo della Minerva), 1519-1521. Santa Maria sopra Minerva bažnyčioje

Skulptūra padariusi didelį įspūdį menininko amžininkams. Štai, tapytojas Sebastiano del Piombo tiesiai šviesiai pareiškia, jog šio Kristaus keliai verti daugiau nei visa Roma. Bebaimis, drąsiai stovintis nuogas (bronzinė detalė buvo pridėta vėliau) Kristus laiko kryžių ir tarsi didžiausią turtą gniaužia savo kankinimo įrankius, taip Michelangelo išreiškia savanoriškos, atperkančios mirties idėją. Figūros galva kiek atlošta ir nusukta atgal, o koja gerokai išstumta priekin - tai antikinis kontraposto principas.

13 nr. Palazzo Farnese, 1546

Stendalis šį pastatą laikė vienu bjauriausiu visoje Romoje. Po statybas pradėjusio architekto mirties projektas atiteko Michelangelo. Užbaigiant kito pradėtą darbą jam teko pasirūpinti tik pastato karnizu, centriniu balkonu ir antruoju bei trečiuoju vidinio kiemelio aukštais. Vis tik galiausiai rūmus teko pabaigti trečiajam - Giacomo della Porta'i.

47 nr. Kristaus kankinimas, 1518. Tempietto. San Pietro in Montorio bažnyčioje

Šią freską, pagal Michelangelo piešinį, kuris kompoziciją pritaikė lenktoms Tempietto sienoms, nutapė Sebastiano del Piombo.
15o2-aisiais pagal klasikinius kanonus Bramante's pastatyta Tempietto vėliau tapo architekto atskaitos tašku kuriant naująją Švento Petro baziliką Vatikane. Michelangelo jau daug vėliau, kurdamas bazilikos kupolą ,taip pat rėmėsi šioje koplyčioje pritaikytais principais.

46 nr. Švento Petro bazilika.Vatikanas



La Pietà, 1499-1500. Švento Petro bazilika. Vatikanas

Pirmasis Michelangelo darbas Romoje, kuriuo jis patvirtina savo meistriškumą ir įkūnyja sutartyje užsakovams duotą pažadą, jog ''tai bus puikiausias marmuro kūrinys visoje Romoje ir nei vienas gyvas meistras nepajėgs padaryti geriau''.
Ši skulptūra yra ne tik puikios harmonijos ir subtilumo pavyzdys, bet ir ženklas to, jog jaunasis menininkas jau buvo pamynęs visas nusistovėjusias tradicijas. Vienintelis jo pasirašytas kūrinys: ''Michael Angelus Bonarotus Florentinus faciebat''. Įrašas iškaltas Mergelės krūtinę juosiančioje juostoje.

Siksto koplyčios lubos, 1508-1512. Cappella Sistina Vatikane

Po popiežiaus Julijaus II mauzoliejaus skandalo supykęs Michelangelo palieka Roma, tačiau netrukus pontifikas atsiprašo ir kviečia grįžti. Skiria jam ištapyti Siksto koplyčios lubas ir vis dar įsižeidęs menininkas imasi užsakymo nenoromis. Tačiau labai greitai anksčiau neįgyvendintos kūrybinės idėjos prasiveržia visu smarkumu, o menininko genijus visomis spalvomis sužydi ant tamsių koplyčios lubų, kurios iki šiol stebina, žavi ir užburia kiekvieną.

Paskutinis teismas, 1536-1541. Cappella Sistina Vatikane

1536-aisiais Didysis Michelangelo grįžta į Siksto koplyčią priimdamas konkretų popiežiaus užsakymą dekoruoti galinę sieną paskutiniojio teismo tema. Siužetas manifestuojantis Reformacijos kovą su eretikais.
Nepaisydamas ikonografijos ir vaizduodamas šventuosius be aureolių, angelus be sparnų, o Kristų jauną ir be barzdos menininkas perteikia idėją, jog teisėjo akivaizdoje visi yra lygūs.
Kalbama, jog kuomet kūrinys buvo atidengtas visa Roma ėjo jo žiūrėti su nerimu ir baimingu.

Švento Petro bazilikos kupolas, 1546-1564. Švento Petro bazilika. Vatikanas

Kupolas iškylantis viršum visų Romos statinių galėtų būti drąsiai vadinamas genialios menininko dvasios paminklu.
Už savo paskutinį didelį darbą Michelangelo atsisakė užmokesčio tuo įrodydamas savo nepriklausomybę, bei teikdamas tarnystę Dievo garbei.

Kai kišenėje švilpia vėjai, o pamatyti norisi daug!

Siūlau pažaisti! Taisyklės labai panašios į visiems gerai žinomą lobio ieškojimą, skirtumas tik tas, jog vietoj užuominų rinksite lobio detales. Viskas labai panašu į pasivaikščiojimą miške, kuriame gausiai dera grybai. Jei nemėgstate grybų, gėrėsitės grynu oru nekreipdami į juos dėmesio, bet jei esate nors kiek azartiškas žmogus, tiesiog negalėsite praleisti progos prisirinkti pilną krepšį gėrybių! Maža to, renkant grybus dar ir nuotykių patirsit, o ką jau kalbėt apie proceso teikiamą malonumą. Taigi, šis žaidimas skirtas mėgstantiems grybauti! Tik miškas čia - Roma, o grybai - gausus meno genijų palikimas.


Aš žaidžiau šį žaidimą kuomet pirmą kartą įkėliau koją į Romą. Tai buvo prieš ketverius metus. Studijavau dailėtyrą ir mano pagrindinis tikslas buvo pririnkti kuo daugiau "grybų" - savo akimis išvysti ir savo kailiu patirti meno istorijos brangenybių keliamą įspūdį. Kaip ir dauguma studentų pinigų neturėjau, tad privalėjau rasti būdą, kaip nelankant muziejų pasiekti tikslą. Pavyko! Savaitė bastymosi su bažnyčių žemėlapiu po Caput Mundi paliko neišdildomą įspūdį. Pasinaudodama knyga, kuria vadovavausi klajodama, nurodysiu ir jums, kur Romoje rasti Michelangelo, Raffaello, Caravaggio, Bernini ir Borromini pėdsakus.

Malonių įspūdžių ir sėkmės žaisiantiems!

Pradėkime:


Tikra painiava, ar ne? Šifruoju:

• Raudona linija - Michelangelo - maršruto detalės čia
  
• Mėlyna - Raffaello - maršruto detalės čia (pranešimas ruošiamas)
  
• Geltona - Caravaggio - maršruto detalės čia (pranešimas ruošiamas)
  
• Žalia - Bernini - maršruto detalės čia (pranešimas ruošiamas)
  
• Rožinė - Borromini - maršruto detalės čia (pranešimas ruošiamas)
  

Pasta, pasta, pasta!

-Ar žinai, kodėl italai nemėgsta važiuoti į užsienį? - sykį manęs paklausė dėdė Giorgio. Nelaukęs kol sugalvosiu atsakymą, tučtuojau išdrožė: "Nes ten niekas negamina tokios pastos kokios reikia!Nes ten niekas neduoda tikros pastos!". Suprask teisingai, vaikeli, kiekvienas italas įtariai žiūrės į kiekvieną ne italo ir ne Italijoj pagamintų makaronų lėkštę ir, neduok Dieve, nors vieną dieną negavęs porcijos pietums dar ims ir susirgs...depresija.

Dėdė Giorgio negali nei dienos be pastos - makaronų pagamintų šveicarišku tikslumu, su prie jų formos derančiu padažu. Štai, Mikis kiekvieną kartą juos virdamas naudoja sekundinį chronometrą, o pritrūkęs orechiette (lt. ausytės-tai tokia makaronų forma) ropių lapų padažui nenaudos kitos formos makaronų, kurių pilnos virtuvės lentynos, bet bėgs į artimiausią parduotuvę, o jei ji bus uždaryta palauks rytojaus.

Taigi, pastos gamyba - rimtas reikalas, o pasakojimai apie tradicinį lietuvišką makaronų valgymo būdą (su ketčiupu, fermentiniu sūriu, o kartais dar ir grietine) prilygsta siaubo filmui.

Kokie gi jie, tie itališki pastos vartojimo ypatumai? Pasidalinsiu su jumis autentiškais, tiesiai iš italų šeimos virtuvės atkeliavusiais receptais, kurių išmokau per tuos visus draugystės su Italijos kultūra metus.

O kaip gaminate jūs?

Pasta receptų sąrašas:

Spaghetti su citrina ir kiaušiniu

Spaghetti su citrina ir kiaušiniu

Receptas atkeliavęs iš Romos, kuriuo su mumis pasidalino bičiulis Fabio. Specifinis ingredientų derinys, kuriame citrininis gaivumas dera su kiaušinio sunkumu ir sotumu.




Jums reikės:

• 200 - 300 g. Spaghetti (2 asmenims)
• Šviežiai spaustų pusės citrinos sulčių
• Smulkiai pjaustyto svogūno
• Tarkuotos pusės citrinos žievelės
• 1 kiaušinio trynys
• Juodųjų pipirų
• Tarkuoto parmezano (lietuviškomis sąlygomis tiks ir "Džiugas")

Kol užvirs vanduo makaronams, paruoškite padažą, kuris gaminamas dviem žingsniais:

1 žingsnis - smulkiai pjaustytą svogūną kepinkite alyvuogių aliejuje kol švelniai pagels, į keptuvę supilkite šviežiai spaustas citrinos sultis ir pakaitinę minutę išjunkite.

2 žingsnis - mažame indelyje išplakite kiaušinio trynį, suberkite tarkuotą citrinos žievelę (kai tarkuosite žiūrėkite, jog būtų tik viršutinis, geltonas žievelės sluoksnis, nes baltas kartus), paskaninkite juodaisiais pipirais.

Išvirkite makaronus (ant didesnės nei vidutinės ugnies, kad neištižtų. Mes puodo neuždengiame). Idealiausia, jei mėgstate al dente (šiek tiek kietokus). Nusunkdami palikite vos vos vandens makaronuose ir sukrėskite į keptuvę su svogūnais ir citrinos sultimis. Minutę kepindami išmaišykite ir nedelsiant įpilkite kiaušinio trynio ir citrinos žievelės plakinį. Greitai greitai išsukite, taip kad nedidelis kiekis plakinio gerai pasiskirstytų keptuvėje. Nedelsiant, dar garuojančius makaronus patiekite apibarstę parmezanu.

Skanaus!

Il Palio - Sienos charakterio veidrodis

Trys dienos viduramžių -> Vieta, kurioje neskaičiuojamas laikas -> Tęsinys





Viduramžiskos aistros - Sienos gyvenimo varomoji jėga

Sieniečiai. Kokie jie? Deja, nepažįstų nei vieno tikro, o mieste studijuojantys nesiskaito. Ar miesto mūrai ir gausiai turistų lankomi objektai galėtų šį tą apie juos papasakoti? Na, nebent tai, jog senieji miesto gyventojai - turtingi ir išsilavinę žmonės, duoną su sviestu valgantys iš turizmo ir paslaugų sferos. O esmė? Koks vis dėlto šio miesto charakteris? Vienas pirmųjų mano smalsumą sukėlusių objektų klaidžiojant po ''labirintą'' buvo vėliavos. Vienoje gatvėje vienokios, o pasukus už kampo, jau visai kitos. Jų daug ir visos baisiai margos. Klausiu pusseserės: "Kas tai? Ir kodėl čia kabo tas didžiulis plakatas su lekiančiu arkliu?''. Štai čia ir buvo raktas leidęs bent šiek tiek susipažinti su miesto dvasia.


Pasirodo, jog vėliavos žymi skirtingų kontradų (it. contrada) teritorijas, kurių istorinės Sienos ribose šiandien yra 17. Kontrada, tai ne tik administracinis vienetas, bet ir savotiškas miestas mieste, su savo pavadinimu, tradicijom, herbu, vėliava, bažnyčia ir t.t. Susiformavo viduramžiais, kuomet nesuskaičiuojami karai su kaimynine Florencija vertė griežtai organizuoti miesto karinę jėgą. Laikui bėgant kontrados neteko savo karinės funkcijos, tačiau gyventojų kraujyje išliko aršios kovos, išdidumo, ištikimybės savo būriui, aistros ir pasididžiavimo miestu genai. Visas šis genetinis užtaisas sprogsta du kartus per metus, pačių svarbiausių miestui įvykių, Il Palio, metu.


Il Palio sunku paaiškinti. Pats palio tai viso labo draperija su Mergelės Marijos atvaizdu, dėl kurios, beprotiškų žirgų lenktynių metu kaunasi kontrados. Tačiau kokį tradicinį ir emocinį krūvį tas palio neša miesto svečias niekada nesuvoks. Nepaisant to, Il Palio kiekvienais metais į miestą pritraukia tūkstančius smalsuolių iš viso pasaulio, o jam pasibaigus miesto gyventojai dar ilgai gyvena šventės įspūdžiais ir emocijomis. Štai, žvilgtelkit į šiuos filmukus, tam kad pajustumėte šio reiškinio svarbą ir beprotybę.




O štai šitą butinai pažiūrėkit iki galo



Apie Il Palio galima rašyti labai daug, nuo to, kaip vyras ir žmona priklausantys skirtingoms kontradoms šventės metu virsta mirtinais priešais iki to, kuo šeriamas arklys nugalėtojas stovintis ant raudono kilimo Il Campo centre laimėjusios kontrados vakarienės metu.
Interneto platybėse radau gana patraukliai parašytą lietuvišką straipnį, kuriame rasite daugiau įdomybių ir tradicijų susijusių su Il Palio bei sieniečių aistromis. Tad tikiuosi suprasite mane ir nesupyksite, jog kreipiu jus į kitą kambarį pratęsti pažinties su šia ypatinga viduramžiška tradicija (skaityti čia).

O taip pat:

• Oficiali Il Palio interneto svetainė štai čia
• Straipsniai Wikipedijoje: italų kalba; anglų kalba.

Sienos katedra - Il Duomo

Trys dienos viduramžių -> Tęsinys


Miesto lobis arba vieta, kurioje neskaičiuojamas laikas

Pasišildžiusi ant piazza del Campo grindinio ir čia pat sukirtusi gabalą margaritos traukiu toliau. Vėl lendu į klaidžią ir vėsią gatvių raizgalynę žemėlapyje bandydama atrasti kelią vedantį link katedros. Laimei, sieniečiai pasirūpino turistų patogumu kritiniuose taškuose prikaldami nuorodas. Džiaugiuosi, jog atsidūriau šiame mieste ne sezono metu, nes grūstis su minia siaurose gatvėse, viena akim bandyti suvokti kur esi, o kita stebėti praeivių kulnus menkas malonumas. O gi dar norisi akis paganyti į mažų krautuvėlių vitrinas, pačiupinėti suvenyrus, paspoksoti į paprastų žmonių langus! Apskritai, blogiausia ką galite sugalvoti, tai lankyti Italijos miestus vasarą, na, nebent jums labai patinka jaustis virtu kumpiu tirštoje minios sriuboje.

Štai ir priėjau!

Il Duomo - brangiausia ir prabangiausia Sienos vieta, kalnas ant kurio bažnyčia ištįsus amžius lašino savo auksą. Suprantantys meno kalbą šioje akmeninėje enciklopedijoje gali perskaityti kone visą miesto istoriją, sekti laikmečiais kitusį žmonių mąstymą.
Katedra, iškilusi antikinės šventyklos, skirtos deivei Minervai vietoje buvo statoma 400 metų. Būdama pirmos svarbos objektu mieste susiurbė į save geriausia ką vietos ir apylinkių meistrai galėjo pasiūlyti. Tad nenuostabu, jog įžengusi į katedrą paskendau joje visoms penkioms valandoms. Penkioms, nes negalėjau atsispirti jos lobių žavesiui, nes negalėjau likti abejinga Donatello, Jacopo della Quercia, Michelangelo, Nicola ir Giovanni Pisano, Pinturicchio talentui. Rašyk nerašęs apie tokius dalykus, kurių jėgą ir magiją gali suvokti tik atsidūręs akis į akį su jais. Manau, geriausia bus jei parodysiu jums keletą nuotraukų (katedroje nedraudžiama fotografuoti. ), o jau visą kitą atrasite patys vieną dieną įkėlę ten koją.

P.S. Spustelkite ant nuotraukos jei norite didesnio vaizdo:)

Šimtamečiai akmenys ir laikina dienos šviesa

Katedros erdvės

Grindinio mozaika

Donatello Šv. Jonas Krikštytojas ir Nicola Pisano sakykla

Kupolas

Piccolomini bibliotekos žavesys

Krikštykla

Krikštyklos detalės: Lorenzo Ghiberti ir Donatello darbai

Veidrodis tam, kad nereikėtų narintis kaklo spoksant į freskas




Besiruošiantiems aplankyti katedrą

• Naudinga įsigyti OPA SI pass (parduodamas tiek katedros kasoje, tiek bet kuriame Tabacchi , taip vadinama spauda prekiaujanti vieta). Suploję 10 eurų galėsite aplankyti Il Duomo (katedrą), Museo dell'Opera (katedros meno muziejų. Iš čia galėsite pasigrožėti miesto panorama), Battistero (katedros baptisterijų- krikštyklą), Cripta (katedros kriptą), Oratorio di S. Bernardino.
• Tiems kas domisi katedros istorija ir nori daugiau sužinoti apie jos lobius pradžiai užteks ir wikipedijos: anglų kalba; italų kalba.

Tęsinys -> Viduramžiškos aistros-Sienos gyvenimo varomoji jėga

Trys dienos viduramžių

Siena. Vienus šis miestas traukia kaip Italijos viduramžių perlas, kitus, kaip analogų neturinčių žirgų lenktynių vieta, treti čia atvyksta pasigrožėti bene viena ypatingiausia ir gražiausia aikšte visoje šalyje, tūkstančiai keliauja čia studijuoti, milijonai šiaip pavėpsoti, na, o lietuvaičiai greičiausiai šį miestą identifikuos prisiminę Sienos "Montepaschi". Teko girdėti sakant: "užteks vienos dienos viską apžiūrėti", kai tuo tarpu man ir trijų buvo per maža... Man ir vėl velniškai pasisekė - apsistojau pas pusseserę, kurios nuomojamas butas yra visai šalia pagrindinės miesto aikštės, žymiosios piazza del Campo. Tad neskubant, kelias dienas galėjau narplioti šį viduramžių galvosūkį, kurį išsprendžiau štai kaip:

• Miesto gatvės - labirintas.
• Miesto ašis - aikštė - Il Campo
• Miesto lobis - katedra - Il Duomo
• Miesto charakteris - žirgų lenktynės - Il Palio

Pirmas įspūdis: miestas - labirintas

Nėriau pro miesto vartus lietui lyjant. Siauros, be šaligatvių, pilkais akmenimis grįstos senamiesčio gatvės rėminamos gana rūsčiai atrodančiais aukštais namų fasadais priminė gūdų labirintą. Įspūdį sustiprina susigrūdę, vienas prie kito besiglaudžiantys pastatai, kurie driekiasi myliu mylias sudarydami ištisas vidines sienas ir kurių tvirtą vienybę vietomis kerta siaurutėlės gatvių gijos. Įsivaizduoju, jog anais laikais, kuomet vakarais gatves nušviesdavo tik menka žibintų šviesa tokioje raizgalynėje atsidurti buvo mažų mažiausiai ekstremalu.




















Zujantys jauni studentų veidai, lėti ir orūs pagyvenusių sieniečių lietpalčiai, nekantrūs turistų objektyvai buvo pirmieji ženklai rodantys, jog nuobodu nebus, miestas, vis dėlto, svetingas atvykėliams, o pilki mūrai turi ką papasakoti. Painios ir tamsios gatvės, kurių vienodumą blaško margos kontradų vėliavos, galiausiai suteka į saulėtas aikštes, kuriose vystosi pagrindinis veiksmas ir geriausiai jaučiamas miesto pulsas.

Piazza del Campo arba visi keliai veda į aikštę

Labirinto atskaitos tašku, vinimi, prie kurios rišu raudoną siūlą natūraliai tampa Il Campo - Sienos esmė, miesto kūno galva ir širdis viename, į kurią nutiesti visi pagrindiniai miesto keliai. Tikras malonumas išplaukus iš vėjuotų ir tamsių gatvių atsipūsti ant saulės įšildyto aikštės grindinio.
















Italams aikštė (it. la piazza) reiškia daug daugiau negu galime įsivaizduoti. Čia jie išmoksta vaikščioti, sutinka draugus, įsimyli, leidžia laisvalaikį, pasenę ateina paplepėti su bendraamžiais ar palesint balandžių. Čia atėjus jiems nenusibosta sukti dešimtą ratą iš eilės ir nekyla mintys savo pavakario pasivaikščiojimams pasirinkti kitos vietos. Piazza niekada nebūna tuščia, o italas niekada joje nesijaus vienišas. Tai ne šiaip sau pastatų supama atvira miesto erdvė, bet gyvas organizmas, viso miesto gyvenimo simbolis.

Sienos Il Campo, kaip ir daugumos jos seserų, priešistorė ta pati - turgavietė. O tai, ką vėliau su ja padarė sieniečiai garsina šią vietą po visą svietą (Italijoje laikoma kone viena gražiausių ir unikaliausių). Ši, dažnai vadinama kriauklės formos aikštė yra puikus pavyzdys to, kaip kūrybiškai įveikiamos sudėtingos, gamtovaizdžio diktuojamos sąlygos. Įkurta trijų kalvų susikirtimo taške savo nuožulnia pusskritulio forma organiškai atkartoja reljefą, atrodo, lyg plytelėmis dengtas kalvos šlaitas. Grindinį, primenantį žuvies ašaką, 1347-aisiais klojo auksarankiai sieniečiai, visose apylinkėse garsėję kaip puikūs kelių grindėjai. Suskaidytas į devynis spindulius miesto gyventojams jis mena istorinį Devyneto valdžios laiką.



Aikštės centre, raudono grindinio fone balta dėme plieskia La Fonte Gaia - Džiaugsmo fontanas (nr.2) - vieno iš reikšmingiausių sieniečių skulptoriaus Jacopo della Quercia (1374-1438) darbas, kuriuo, šalia gotikinių elementų įterpdamas klasikines formas, anonsuoja netrukus į dailės ir architektūros lauką ateisiantį renesansą. Pasakojama, jog miesto gyventojai ilgai šventė šio fontano atsiradimą, o jų džiaugsmo atminimui šis įgavo esamą pavadinimą.











3 ir 4 numeriais žemėlapyje pažymėti Il Palazzo Publico ir La Torre del Mangia - vienas elegantiškiausių toskanietiškos gotikos pavyzdžių, kartu su Bendruomenės rūmų kairėje 102 metrus į viršų iškylančiu bokštu sudaro darnų aikštės ansamblį, kuri tarsi atsiduria lenkto rūmų fasado glėbyje. Bokšto pavadinimas sunkiai išverčiamas, tai pirmojo varpininko pravardės Il Mangiaguadagni, kuri reišia "suvalgantis uždarbį" trumpinys. Įveikus gausybę laiptelių nuo bokšto galima pasigrožėti Sienos ir jos apylinkių panorama. Mieste studijuojantys laikosi prietaro šiukštu ten nelipti, nes kitaip gresia nebaigti mokslų. Taip pat vertėtų žinoti, jog Sienoje negalioja monetų metimo į fontaną taisyklė, sakoma, jog norinčiam čia sugrįžti tiesiog privalu pasėdėti ant Piazza del Campo grindinio.
Klajodama po Sieną mintyse laikausi įsikibusi Il Campo, kuris tampa mano įsivaizduojamo kompaso šiaure.





Keletas pastabų apie kitus aikštėje esančius objektus

Meno mėgėjai neturėtų praleisti progos pasivaikščioti po vertingomis freskomis puoštus Bendruomenės rūmų kambarius. Neįmanoma nepastebėti ir šalia rūmų esančios La Cappella di Piazza - aikštės koplyčios (nr.5), kuri buvo pastatyta kaip padėka dangui už pagaliau iš miesto išguitą marą.
Palazzo Piccolomini (nr.6) - gražiausias ir reikšmingiausias Sienos renesanso pavyzdys, kuriame įkurtas valstybės archyvas saugantis miesto istorijos paslaptis.
Palazzo Chigi- Zondadari (nr.7) - seniausio miesto pastato 1724 metų rekonstrukcija.
Palazzo Sansedoni (nr.8) - Bendruomenės rūmų aidas kitoje aikštės pusėje, ''detalė'', kurios dėka išlaikoma harmoninga aikštės architektonika.
Loggia della Mercanzia (nr.9) - miesto Prekybos koorporacijai priklausęs pastatas, kuris reprezentuoja reikšmingą stilių kaitos mieste periodą, perėjimą nuo gotikos prie renesanso.



Tęsinys -> Miesto lobis arba vieta, kurioje neskaičiuojamas laikas