Velykos all' italiana

Blizga, mirga šokoladinių kiaušinių pakuotės, nuo velykinių pyragų gausos lūžta parduotuvių lentynos, žiba pirkėjų akys ir sukasi galvos nuo negalėjimo apsispręsti. Tįstančiomis seilėmis krauna ne po viena ir ne po du į savo vežimaičius. Rikiuojasi eilės prie šviežiai skerstų avinėlių, būtinų ant itališko Velykų stalo. Rodos, tikri kiaušiniai čia jau atgyvenęs reikalas, tačiau aš jų "mados" nepaisau. Įlekiu į prekybos centrą vildamasi, kad vis tik rasiu ką nors iš ko galėčiau išspausti spalvų - lietuviški margučiai privalo gyvuoti!

Gavosi visai puikiai!

Šiemet visa familia sugužėjo pas senelius. Bus didelis ir storas valgymas. Įnešu margučius ir jie kaip mat tampa šventės žvaigždukais. Seniesiems sukelia prisiminimus, kaip anuomet ir čia buvo dažomi kiaušiniai, kaip rungdavosi daužytuvėse. Jaunieji, iš pradžių sunkiai patikėję, jog kiaušiniai tikri, stebisi jų grožiu ir klausia marginimo technikos paslapčių. Kitais metais, sakosi, atvyksiantys į namus dieną prieš, kad pamokyčiau kaip tai daroma. "Primena matrioškas" - savo įspūdį apibūdino jauniausias, pusbrolis Džiulijo. "Šitą pasiliksiu prisiminimui" - atidėjęs margutį į šalį pareiškė senelis Lučijano.

Senelis Lučijano kiaušinio nevalgė, pasiliko kaip suvenyrą

O štai ir makaronai atkeliauja. Taip taip, tie patys net ir per Velykas. Žinoma, pagerinti, šventiški, bet vis tiek makaronai. Ei,... palaukit palaukit, susizgrinbu, juk pirmiausia kiaušiniai! "Reikia susidaužti! Antipasto, antipasto (užkandis, užkandis)!" - bandau gelbėt situaciją, bet visuotiniame erzelyje niekas manęs nebegirdi. Tiek jau to, prieš vėją nepapūsi, vietiniai įpročiai neįveikiami. Pirmą kartą Velykų vaišes teko pradėti kitaip. Tradiciškai po pirmojo makaronų patiekalo sekė antrasis, avinėlio ir kalakuto kepsneliai. Mums, šių nevalgantiems, teko įvairiausios daržovių ir sūrio užkandėlės, gruzdintos bulvytės ir kremukai (crema fritta) bei, koks netikėtumas, teta Rosi baltos naminės mišrainės prigamino, kuri čia vadinama insalata russa (kam naminė, o kam rusiška:)). Apsivalgymas iki negalėjimo. Iš kito stalo galo ataidi - "Oooi, reikia vietos dar ir saldžiam pasilikti". Balius nuo 12 iki 16. Velykos, tai dar viena proga visiems susirinkti, sočiai pavalgyti ir skaniai papliurpli. Gal kitose italų šeimose kiek kitaip, bet šioje niekas nesuko sau plaučių nei dėl pagoniškų pavasario ritualų, šventės simbolikos, prisikėlusio Jėzaus, ar popiežiaus sveikinimo urbi et orbi. Švenčiausi čia dalykai - krūvon suėjusi šeima ir pamaloninti skonio receptoriai. Ko gi dar paprastam žmogui norėti :))

"Štai čia aš, o štai čia mano vyras" - močiutė Rožė paaiškino savo siuvinėtų puodkėlių simboliką

Iš nuotraukos kalba šeimos istorija




















Šventė - tai draugėn susirinkusi šeimyna

Fotoreportažas iš WabiSabiCulture sodybos

Šios nuotraukos papildomai iliustruoja straipsnelį apie Wabi Sabi - netobulo grožio namus. Deja, kad ir kaip būčiau besistengusi - nei straipsniu, nei nuotraukomis (kaip man atrodo) - vistiek nepavyko perteikti jausmo, kuris lydi ten būnant.


Gyvosios arkos pasitinka svečius vos tik jiems įžengus pro sodybos vartelius. Intriguojanti pradžia




Vešliuose žolynuose slepiasi gyvenamasis namas





Maldos vėliavos išduoda šalia esančio statinio paskirtį - šventyklėlė



Šalia jos - Hiroma - didysis arbatos gėrimo ceremonijos namelis



Natūrali Hiromos virtuvėlė tokia maža, jog norint išplauti puodelius tenka priklaupti





Koks nuostabus japoniškas lietvamzdis! Galima tik įsivaizduoti, kaip gražiai juo teka vanduo lyjant


Įėjimas į mažąjį arbatos gėrimo ceremonijos namelį (Koma) - nedidelė kvadratinė anga. Tiek karalius, tiek valstietis tampa lygus pro ją įropodami į kambarį.



Komos viduje. Aukštesniam žmogui tenka kiek susilenkti čia būnant


Kitoje namelio pusėje svečiams skirtas kambarys...



...ir šlepetės




Labo ryto ir ramios nakties svečiams linki akmeninis priešais esančio tvenkinėlio Buda




Kur takelis pasuka....


...rasi miško pasaką!
Sodybos perlas - Ofuro vonia




Kaip niekad arti gamtos - praustuvė






Žengiam į Ricky ir Serenella namus




Norėjau įdėti svetainės, kurioje susitinka žmonės ir kultūros, dalijamasi mintimis, ragaujama arbata ir sužinoma daug naujų, įdomių dalykų nuotrauką, tačiau naršyklė užsispyrusi vis blokavo langą - pamaniau, gal tai ženklas, jog nereikia jos rodyti. Matyt fėjos tikrai saugo šių namų šeimininkų ramybę :)

Wabi Sabi - netobulo grožio namai

Siekis atstatyti prarastus ryšius su gamta padėjo sukurti oazę, į kurią norisi nuolatos sugrįžti

Straipsnis publikuotas žurnale "Miškai" 2010 m. rugpjūčio mėnesio numeryje
Nuotraukos V.Skafaru ir R.Swaczy.

Mano namai – mano tvirtovė. Slepiamės juose nuo pasaulio ir savo gyvenimo negandų, saugome po devyniais užraktais, stengiamės sukurti juos panašius į olą, teikiančią ne tik išorinio, bet ir vidinio saugumo jausmą. Tačiau pasaulyje yra žmonių gyvenančių ir mąstančių kiek kitaip.

Namai jungiantys žmones ir kultūras

Prieš porą metų, amžiams palikę savo namus didmiestyje ir į atokią Italijos provinciją persikėlę Ricky Swaczy ir Serenella Giorgetti, vos keturis tūkstančius gyventojų turinčiame San Ginesio miestelyje pradėjo gyventi taip, kaip visada svajojo. Uoliai dirbę, perėję pragarus ir įveikę begalę sunkumų jie sukūrė namus dabar garsinančius ne tik patį miestelį, bet traukiančius svečius iš tolimųjų kraštų. Klausantis šeimininkų pasakojamos istorijos supranti, jog visa tai niekaip negalėjo gimti vien tik vaikantis mados. Troškimas ne tik žodžiais, bet ir darbais, gyvenimo būdu kalbėti žmonėms apie savo tikėjimą, meilę gamtai, atsakomybę kuriant ateities pasaulį ir pačius save buvo variklis skatinęs pradėti ilgą kūrybinį kelią. O svarbiausia, naujieji namai turėjo tapti atvira visuomenei vieta, kurioje susitinka žmonės ir kultūros, keičiamasi patirtimi ir mokomasi mylėti nepagražintą gyvenimą bei save pačius tokius, kokie esame. Siekdami atkurti prarastus ryšius su gamta būdų kaip tai padaryti rado tolimųjų rytų, ypač Japonijos tradicijose, ir išmoningai suderinę rytietišką išmintį su vakarietišku gyvenimo būdu sukūrė oazę į kurią nuolat norisi sugrįžti.

Akmenų kelias tarsi gyvenimas

Atvykėliams nelengva rasti gudriai miestelyje pasislėpusios Ricky ir Serenellos sodybos. Rodos, tiesiog neįmanoma, jog tylus gamtos kampelis būtų įkurtas įprastais gyvenamaisiais namais apstatytoje gatvėje. Tačiau šios pabaigoje ties varteliais kabo abejonių nepaliekantis užrašas – WabiSabiCulture - įmantrus pavadinimas slepiantis paprastutę reikšmę – netobulo grožio namai. Tik įėjus supranti, jog patekai į ypatingą erdvę – keliukas vedantis pagrindinių sodybos statinių link grįstas didžiuliais baltais nevienodo aukščio akmenimis virš kurių susipynę augalai formuoja žalias gyvasas arkas. Tenka kiek susikaupti norint sėkmingai įveikti takelį. Šeimininkas vėliau paaiškino tokius vingiuotus, nelygius ir net nepatogius sodybos keliukus kūrė specialiai, norėdamas žmonėms priminti, jog gyvenimo kelias nėra tiesus ir paprastas kaip kad mums norėtųsi, jis toks, kaip šie akmenys – su savo netobulumais, pakilimais ir nuosmūkiais, kartais lygus, o kartais grublėtas.

„Pavėsinės“ paslaptis

Akmenys veda nedideliu, gausiai žolynais ir levandomis apžėlusiu šlaitu žemyn kur vešlios augmenijos, šimtamečių pušų, eglių ir kiparisų glėbyje pūpso du nedidukai vijokliuose ir bujojančiuose rožynuose skęstantys mūriniai nameliai. Didesnis – gyvenamasis namas, o mažesniojo paskirtį kaip mat išduoda įprastai šventose Himalajų vietose matomos įvairiaspalvės maldos vėliavos. Šią nedidelę šventyklėlę pratęsia priestatas, kuris jei nebūtų stiklinių stumdomų durų greičiau primintų iš stambių rąstų suręstą pavėsinę, nei rimtą pastatą. Štai čia ir prasideda pažintis su kita kultūra.

Vos nustūmus stiklines duris į šalis pasitinka tuščia, bet jauki erdvė. Mediniame prieangyje palikę batus basomis žengiame į tatamiais išklotą kambarį. Šią tradicinę japonišką grindų dangą, prikimštą ryžių šiaudais ir aptrauktą tvirtai supintų sausų vikšrių apvalkalu šeimininkai parsigabeno tiesiai iš senųjų Kijoto meistrų. Kodėl iš taip toli, jei šiais laikais visai nesunku tokios dangos gauti ir čia, vietoje? Visai netikėtai tatamių mįslė atrakina visos sodybos paslaptį.

Laiko kuriamas grožis

Paaiškėja, jog šiais laikais net ir pačioje Japonijoje nelengva rasti tradiciniu būdu, iš natūralių medžiagų pagamintų kilimėlių, o šiuo atveju Ricky ir Serenellai buvo itin svarbūs gaminio autentiškumas ir kokybė, mat šie tatamiai, kaip ir visi kiti sodyboje esantys daiktai turės tarnauti kuo ilgiau ir svarbiausia, laiko tėkmės veikiami atskleisti natūralų, nepakartojamą, gal kiek liūdnoką savo grožį. Nauji kilimėliai buvo ryškiai žalios spalvos, o štai dabar jau gelsvi, tačiau vis dar tvirti. Laiko paliekami pėdsakai viena svarbiausių vertybių sodyboje. Kiekvienas daiktas, žmogus ir gamta nuolat kinta, o tame virsme glūdi giliausia prasmė. Tai ir yra Wabi Sabi, sąvoka savyje įkūnijanti tris paprasčiausias tiesas: niekas nesitęsia amžinai, niekas nėra išbaigta, niekas nėra tobula.

Kambarys ir visatos dėsniai

Šias tiesas įkūnija ir pats japoniško stiliaus kambarys, mat jis priešingai nei mes vakariečiai įpratę nėra skiriamas vienai konkrečiai veiklai, tarkim miegamasis mums yra ten, kur stovi lova, o virtuvė, kur yra stalas. Tradicinis japoniškas kambarys yra tuščias, vengiama bet kokių elementų nurodančių konkrečią jo paskirtį, o dėl nereikalingų daiktų nebuvimo visas dėmesys sutelkiamas tik ties atliekamu veiksmu t.y. gyvenama čia ir dabar. Tokiu būdu išreiškiama virsmo idėja, tuščia erdvė transformuojasi priklausomai nuo to, ką tuo metu į ją įnešite. Štai valgydami pastatysit staliuką ir kambarys taps valgomuoju, atsinešit knygų taps biblioteka, o vakare sutaisę guolį paversit jį miegamuoju. Simboliškai toks kambarys ryte kartu su žmogumi gimdamas, dieną gyvendamas, o vakare mirdamas atspindi žmogaus gyvenimo ir gamtos dėsnius. Betarpišką gamtos ir žmogaus ryšį tradiciniame japoniškame interjere pabrėžia ir sienų nebuvimas. Šioje sodyboje esančiuose dvejuose arbatos gėrimo ceremonijos nameliuose jos vis tiktai yra, tiesa tik trys. Ketvirtoji yra didžiulės stiklinės stumdomos durys, kurios kartu yra ir langas į aplinkui žydintį sodą.

Svetingi šeimininkai atvykusiems svečiams siūlo apsistoti šiuose tradiciniuose japoniškuose kambariuose ir nors trumpam pajusti, ką reiškia gyventi kartu su gamta. Tuo tarpu savo gyvenamąją erdvę kūrė stengdamiesi suderinti rytietišką dvasią su įprastu vakariečiams patogumu, perkelti tokį japonišką gyvenimo su gamta būdą į čia nuo seno stovėjusį mūrinį namelį.

Ekologiškas būstas – kantrybės išbandymas

Toks siekis Ricky ir Serenellai kainavo daug darbo, kantrybės, jėgų nepasiduoti. Nuo tos dienos kuomet jiedu nusprendė pusės hektaro seną miškelį su trimis apgriuvusiais namukais paversti jaukia buveine praėjo aštuoneri metai, mat pasirinktas ekologiškas būsto statybos ir renovacijos būdas reikalauja daug laiko.

Viską darė savo rankomis, tik sunkiausiems darbams kvietėsi statybininkus. Būta ir rimtų konfliktų, kuomet dėl patogaus statybiniam kranui privažiavimo darbininkai kėsinosi nupjauti šalia augantį šeivamedį.

Pirmiausia, iki nuogų plytų nuvalė senuosius mūrus. Juos, kad nesiveistų pelėsis ir grybelis impregnavo boro druskomis. O tada, nenaudodami jokio cemento tiesiai ant plytų dėjo hidraulines kalkes. Tinką taip pat maišė su šiomis kalkėmis, smėliu, miežių ir kviečių šiaudais. Įdėję kiek pigmento išgavo šiltą, natūralią spalvą. Sienų papildomai nebedažė. Tiesa, toks tinkas džiūsta septynis aštuonis mėnesius, tad teko apsiginkluoti kantrybe. Stogus izoliavo tik kamščiamedžio žieve.

Įrengė saulės kolektorių vandeniui šildyti, o elektros sistema yra ekranuota vengiant pavojingų sveikatai elektromagnetinių laukų susidarymo. Sakė, remonto daugiau niekada nedarysiantys, tegul viską savotiškai gražina laiko tėkmė.

Namai sklidini gamtos

Svarbiausia sąlyga įrenginėjant namus buvo naudoti tik vietines, netoliese randamas medžiagas. Didelį įspūdį palieka masyvios nenudailintos rąstinės lubų perdangos. Rodos, lyg nukirstų medžių kamienai remtų stogą. Šeimininkai pasakojo, jog tokių rąstų ieškojo specialiai, keliaudavo į medžio apdirbimo įmones ir rinkosi iš tik ką atvežtos žaliavos, ypač tos, kuri dėl pernelygnetobulų savo formų ar kitų defektų buvo nurašoma. Medžio, šios taurios ir didingos medžiagos, interjere daug, tačiau baldų namuose beveik nėra, tik patys reikalingiausi. Didžiulė, per visą sieną nusidriekusi knygų lentyna suformuota iš paprasčiausių nelakuotų ir nedažytų įvairiausių formų lentų. Ši lentyna remiasi į tatamiais išklotą plačią pakylą, šalia kurios, tame pačiame aukštyje, tarsi jos tęsinys, tik minkštesnis, padaryta lova. Nulipus nuo pakylos, kuri yra aukščio sulyg bamba galima patogiai įsitaisyti foteliuose šalia jaukaus židinio, kurį rėmina nelygios, tamsiai dažytos masyvios lentos. Banguojančios linijos, natūralios, neutralios spalvos, daug medžio,skaidyta, šilta iš popierinių žibintų sklindanti šviesa - visa tai kuria įspūdį tarsi būtum atsidūręs medžio namelyje, atrodo, jog namų šeimininkams išties pavyko prisikviesti gamtą apsigyventi kartu su jais.

Fėjų karalystė

Bet iš pradžių buvo atvirkščiai, tai gamta juos pakvietė gyventi josios kaimynystėje. Ricky pasakoja, jog šią vietą naujiems namams išsirinko vostik išvydę čia vešinčią augmeniją. Tarė: „jei augalams čia gerai, bus ir mums gera“. Sodyboje esančius du japoniško stiliaus arbatos namelius, šventyklėlę ir gyvenamąjį namą jungia įspūdingas sodas, kuris nors ir būdamas labai tvarkingas kartu atrodo tarsi žmogaus rankų neliestas.

Šalia bijūnų, rožių, levandų puikiai jaučiasi arbatmedis. Eglėms, pušims, kiparisams, kėniams, visterijoms ir persimonui draugiją palaiko ginkmedis ir gausus japoniškųjų klevų būrys, kurie rudenį sodybą nutapo gražiausiomis spalvomis. Na, o visą buveinės turtą anot padavimų saugoja šalia namų augančiame šeivamedyje gyvenančios fėjos. Gamta čia graži visais metų laikais, vieniems augalams užmigus, kiti pradeda keltis. Rudenį pražysta kamelijos, o štai žiemą, baltutėlio sniego fone akis džiugina kalikanto žiedai.

Namai atviri ieškantiems ramybės

Šio stebuklingo miškelio gilumoje slepiasi dar vienas sodybos perlas – japoniška ofuro vonia. Mėgaujantis jos šiluma per stiklines namelio sienas galima žiūrėti į akis raminančią sodo žalumą, stebėti medžių ošimą ir klausytis kaip kapsiant akmenų per vonios kraštus ramiai tekantis vanduo. Nuostabiausia tai, jog šios sodybos šeimininkai, vadinantys šią vietą taikos centru kviečia užsukti kiekvieną panorėjusį nuraminti kūną ir sielą. Atsigauti gamtą ir kultūrą jungiančiame lizde, pasidalinti gyvenimo patirtimi, o gal tiesiog padėti kasdieniuose sodybos priežiūros darbuose.

Namai, iš pirmo žvilgsnio atrodantys lyg nuo pasaulio paslėpta gūžta, iš tiesų yra atviri tarsi vandenynas, namai tvirti ne savo mūrais ir ne kaustytomis durimis, bet šeimininkų drąsa ir širdžių atvirumu.

Viktorija Skafaru

2010 rugpjūtis


Grįžti į: Straipsniai apie Italiją


Jei norite pamatyti daugiau vaizdų iš Wabi Sabi sodybos užeikite štai čia - nedidukas foto reportažas (informacija ruošiama)
Jei viešėsite Italijoje ir norėsite apsilankyti šiuose namuose visą informaciją rasite internetiniame puslapyje. Sodyba įkurta Marche regione esančiame San Ginesio miestelyje, Macerata provincijoje.

Ekologiški baldai tarp idėjų ir realybės

Mados vėjai sklinda greitai, bet laikas viską sudėlioja į savo vietas

Straipsnis publikuotas žurnale "Miškai" 2010 m. liepos mėnesio numeryje

Ko gero jau įpratome girdėti vis dažniau linksniuojamus būdvardžius naturalus, ekologiškas, draugiškas aplinkai. Šie žodžiai, tarsi etiketės, lipdomi beveik prie visko, prie ko kasdienybėj

e liečiamės, prie visko, ką galime savo veikla sukurti ar įtakoti, ir prie visko, kas yra būtina, kad gyventumėm - biologiški maisto produktai, homeopatinė medicina, natūralių medžiagų audiniai ir drabužiai, ekologiškas transportas ir kuras, ekologiškas būstas. Tačiau ar visada žinome, ar susimąstome, ką ištiesų reiškia prie žodžių kabinamos dalelytės eko ir bio, ypač, kai kalbama apie tai, ko į burną neįsidėsi?

Šį kartą atverkime ekologiško būsto duris, užeikime vidun ir žvilgtelkime atidžiau bei giliau į tai, kas mus supa kasdien - panagrinėkime ekologiškų baldų temą. Tam progą suteikė Milane vykusi tarptautinė baldų ir dizaino paroda.

Žvilgsnis į realybę

Apie ką pirmiausiai pagalvojame išgirdę tariant ekologiškas baldas? Ko gero nebus didelė klaida teigti, jog mūsų žmonės, visų pirmą, tokį baldą įsivaizduoja esant būtinai medinį – pagamintą iš natūralaus medžio, nenaudojant kenksmingas medžiagas išskiriančių klijų ir lako, ilgai tarnaujantį ir brangiai kainuojantį. Lengviausia, žinoma, pasiėmus Europos komisijos žaliųjų viešųjų pirkimų sąrašą tarsi kortas atskleisti visas ekologiškiems baldams taikomas nuostatas ir apibrėžimus, tačiau mes juk žinome, jog praktika su teorija visada kiek vėluoja į pasimatymus. Apie šiemet balandžio mėnesį Milane įvykusią tarptautinę baldų ir dizaino parodą pasaulio spauda kalbėjo kaip brėžiančią ateities dizaino ir baldų pramones gaires, o pačioje parodoje labai garsiai skambėjo žodis „žalias“. Tad turime puikią progą patyrinėti, kaip į ekologiškus baldus žvelgia pasaulis. Akivaizdu, jog parodos dalyviai bei organizatoriai šį terminą supranta labai plačiai – ekologiškos, anot jų, gali būti tiek įvairiausios medžiagos, tiek technologijos, tiek idėjos.

Natūralu nebūtinai ekologiška

Šių metų paroda liudijo neabejotiną medinių baldų renesansą. Vyraujančios minimalistinės formos, kukli apdaila, meistriškai sukurtas paprastumo įspūdis – akis taip lengva apgauti, natūralumas atrodo toks ekologiškas ir įtikinantis, jog retas kuris susimąsto iš kokio miško atkeliavo žaliava ir kaip ji buvo apdorota. Vienetai, kurie galėjo pasigirti tarptautiniais sertifikatais - na, kad ir tokiais kaip FSC (Forest Stewardship Council)- ir jie tai darė gana garsiai, o visi kiti, žinoma, išsisukinėjo gražbyliaudami. Kur kas labiau draugiškos aplinkai atrodė idėjos, siūlančios baldų gamybai naudoti tokias medžiagas kaip perdirbtą kartoną. Nors ir skamba ne itin patvariai, tačiau tinkamai apdorojus, apsaugojus baldų paviršių vandeniui nepralaidžia medžiaga šie tarnaus ne prasčiau nei mediniai, o ir medžių pavyktų daugiau išsaugoti. Tiesa, ne viskas taip pigu, kaip atrodo. Vieno fotelio iš perdirbto kartono kaina siekia apie vieną tūkstantį eurų.

Kita gi, labai artima kartonui medžiaga – tetrapanas – naujųjų technologijų rezultatas, kurių dėka, buityje panaudotos popierinės pakuotės supresuojamos ir sulydomos be jokios rišamosios medžiagos, o tai, anot gamintojų, yra vienas pagrindinių veiksnių lemiančių medžiagos netoksiškumą.

Perdirbtų medžiagų panaudojimo idėjos baldų ir interjero elementų gamyboje parodos metu skambėjo gana plačiai, atrodo, jog vis daugiau įmonių, suvokusios kokia, nuolat

opėjančia problema tampa natūralių žaliavų gavyba, naująją aukso gyslą randa atliekose, į kurias imama žiūrėti ir kaip į ekonomiką galintį atgaivinti šaltinį. Taigi, perdirbtas popierius, plastikas, stiklas, įvairūs metalai, tekstilė, net porcelianas – iš visų šių medžiagų pagaminti baldai drąsiai vadinami ekologiškais, mat vienas iš pagrindinių žaliojo dizaino principų yra perdirbtų žaliavų panaudojimas, stengiantis kuo labiau sumažinti natūraliems žemės ištekliams daromą žalą.

Technologijos rytojui

Tuo tarpu kas antrais metais rengiamų virtuvės baldų įrangos ir vonios dizaino ekspozicijų dalyviai kiek kitaip rūpinosi aplinkos ir žmogiškosios buities gerove.

Deja, ten, kur karaliavo technologijos kalbos apie ekologiškas medžiagas tarsi pasitraukė į antrą planą, nors ir čia būta malonių išimčių, gamintojų, kurie savo projektuose sėkmingai derino sertifikuotą medieną su poliruoto plieno paviršiais ar plastiko elementais. Tačiau didžioji dauguma iš esmės rūpinosi kompaktišku, patogiu virtuvės baldų dizainu, leidžiančiu suderinti funkcionalumą ir atsakingą energijos išteklių naudojimą. Tiesa, revoliucingiausios, aplinkos išteklius tausojančios technologijų idėjos buvo pristatytos kol kas tik modelių, prototipų lygmenyje. Juose pagrindinis dėmesys skiriamas vandeniui, kurio nebereikia išpilti lauk po virimo ar valymo, bet pažangios sistemos dėka yra panaudojimas dar kartą, taip taupant gana sparčiai pasaulyje senkančius šio gyvybiškai svarbiausio elemento šaltinius. Ko gero nereikia net ir sakyti, kad tokios technologijos automatiškai pakrikštijamos ekoinovacinėmis.

Jautrumą aplinkai gimdo idėjos

Na, ir galiausiai trečiasis, ekologiškų idėjų klausimas, pats neapibrėžčiausias, atveriantis bene plačiausią diskusijų ir interpretacijų lauką. Kyla klausimas, ar apskritai gali būti idėja ekologiška, jei ji savo fizine forma visai neprisideda prie aplinkos ir jos išteklių išsaugojimo, žmogaus būties gerinimo, na, pavyzdžiui, jei objektas įprasminantis eko idėją nėra pagamintas nei iš sąvoką atitinkančių medžiagų, nei ekoinovacinių technologijų dėka kaip nors palankiai veikia aplinką? Pasirodo, gali! Štai, dizainerių grupė C12 pristatė savo projektą „Tavolo Albero“ (it., stalas medis). Tai urbanistinei erdvei skirti baldai, galvojant apie miesto aikštes, populiarias susitikimų vietas kaip idealias poilsio oazes, kurios šio alternatyvaus hibrido pagalba gali virsti mažutėliais “miškeliais

”, o kartu ir patogia vieta pasidėti kavos puodeliui ar užrašų knygelei. Matyt ši idėja realizuota tam, jog ekologiškai veiktų nebent tūlo miestiečio psichologiją. Kitas gi, olandų menininko Ton Matton projektas, nors ir abejotinas savo formų ekologiškumu, tačiau neabejotinai kelia itin svarbius žmogiškosios veiklos poveikio aplinkai klausimus. Centrinėje Milano stotyje jis „užveisė“ groteskišką vaismedžių sodą, kuriame žydintys medeliai pasodinti ankštuose vazonėliuose, jų kamienus remia elektros laidais apraizgyti metaliniai strypai, kuriais kiekvienam tiekiamas dirbtinis apšvietimas, o šalia kabo lašinės, kuriančios kiekvienam iš mūsų labai aiškias prasmes. Ekologiška? Tam tikra prasme taip, jei galvosime apie šio projekto jautresnio žmogaus mąstymui daromą poveikį.

Nuo A iki Ž

Žinoma, visada atsiranda ir „stropių mokinių“, kuriems ne tik itin svarbu suderinti idėjas, medžiagas ir technologijas iki galo, bet dar ir pasirinkti jų manymų ekologišką viso to pateikimo visuomenei būdą. Savo produkcijai pristatyti jie rinkosi erdves už oficialaus paviljono ribų, tokiu būdu siekdami išvengti ryškaus komercinio atspalvio. O štai svečiai iš Jungtinių Valstijų sugalvojo dar įdomiau, pavadinę savo stendą „Work in progress“ (angl., vyksta darbai), kasdien jį keitė, taip įprasmindami idėją, jog siekis išlaikyti ekologinę pusiausvyrą pasireiškia ne tik pavienių baldų, objektų realizacija. Tai yra gyvenimo būdas, kuriam skleistis būtinas lankstumas ir dinamizmas, sąlygos, kurių dėka žmonės susitinka, keičiasi idėjomis ir patirtimi.

Tad būkime budrūs, mados vėjai sklinda greitai, o didžioji dauguma parodoje natūraliais ar ekologiškais pristatyti baldai ir interjero elementai tokiais, dažniausiai, buvo viso labo vienu trečdaliu. Retas kuris gamintojas gali sau leisti visus komponentus – idėjas, medžiagas ir technologijas - sujungti į vieną, ir dažnas prabilęs apie šio tikslo pasiekimą viltingai žvelgia į ateitį.

Viktorija Skafaru

2010 liepa

Grįžti į: Straipsniai apie Italiją

Magiškas Apeninų pasaulis

Kaip kalnuose skamba posakis: kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių?

Straipsnis publikuotas žurnale "Miškai" 2010 m. birželio mėnesio numeryje

Federico Tovaglieri nuotrauka

Senosios Europos perlas – Italija, kraštas į kurį mūsų žmonės dažniausiai važiuoja pasigrožėti įstabiais ir turtingais savo istorija miestais, paskanauti visame pasaulyje garsėjančių patiekalų, paspoksoti į genijų paliktas meno vertybes. O mes, gamtos mylėtojai, pabūkime maištininkais, atsiskirkime nuo bandos ir keliaukime į tokias šios šalies vietas, kuriose sustoja laikas, galioja saviti dėsniai, o žmogus visada jaučiasi mažas.

Kalnai pagimdę pusiasalį

Alpės, palikime ir jas šį kartą nuošalyje, juk jomis dalijasi net devynios Europos valstybės. O štai jaunesnysis Alpių brolis, dažnai liekantis sesers šešėlyje, Apeninų kalnai, plyti išskirtinai Italijos teritorijoje. Juk ši, ilgaaulį Apeninų pusiasalio batą nuo šiaurės iki pat Sicilijos pietuose vagojanti, ir, beveik 1 500 kilometrus nutįsusi, kalnų grandinė, davė vardą ne tik visam pusiasaliui, bet ir pagimdė visą tai, kuo dabar garsėja istorinės italų žemės, kurios, tarsi gražioji deivė Venera, išniro prieš milijonus metų iš priešistorinės jūros bangų.

Baimę keičia įžūlumas

Pirmosios pasirodė kalkakmenio uolos, kurias, skaičiuojančias jau daugiau nei 200 milijonus metų šiandien galima aplankyti visai nesunkiai. Pirmuosius takelius jų link išmynė smalsūs ir prietaringi praeities žmonės, jautę kalnų didybei ne tik pagarbą, bet ir baimę, apie kurią liudija tokie uolų pavadinimai kaip Pizzo del Diavolo (Velnio barzda) ar Gole dell’Infernaccio (Pragaro gerklės). Laikui bėgant, kartom keičiantis išgaruoja ir baimė, o išaugęs žmonijos pasitikėjimas savo jėgomis neabejotinai pradeda žaloti net ir šiuos žaliuosius milžinus. Nuolat į gamtą besiveržianti civilizacija paskatino Apeninų masyvą padalinti į 22 nacionalinius parkus, kurių veiklos sritis neapsiriboja vien tik gamtosauga, natūralios aplinkos išsaugojimu, teritorijose vykstančių procesų reguliacija.

Nemesk kelio dėl takelio

Itin didelis dėmesys skiriamas vis gausėjančių ir dažnai įžūlėjančių keliautojų švietimui, aiškinama, jog kalnuose galioja saviti dėsniai, kurių nepaisymas dažnai gali būti pražūtingas tiek pačiam keliautojui, tiek aplinkai. Štai, net ir tokia, atrodytų, smulkmena (o ypač manantiems, jog kalnai – laisvės karalystė), draudimas niekada nemesti pagrindinio takelio dėl menamo trumpesnio ar iš pažiūros lengvesnio “keliuko”, nes tokiu užkrečiamu pavyzdžiu kaip mat paseks šimtai kitų keliautojų, o šlaitas bus pasmerktas lėtam nykimui. Ši problema Apeninams ypač aktuali, mat būdami kiek žemesni už Alpes ir labiau garsėjantys savo floros ir faunos įvairove, sąlyginai nesunkiai pasiekiamomis dailiomis, žaliuojančiomis viršūnėmis ir nuo jų atsiveriančiomis įspūdingomis panoramomis su tolumoje matomomis iš vienos pusės Tirėnų, iš kitos Adrijos jūromis, labiau traukia kalnų turistus, nei rimtus alpinistus.

Ugnikalnių ir viršūnių karalystė

Bene įdomiausia masyvo dalis – centriniai Apeninai, stūksantys Markės, Umbrijos ir Abrucų regionų teritorijoje. Čia telkiasi didžiausi grandinės kalnai virš kurių aukščiausiai, 2.912 metrus virš jūros lygio, stiebiasi Corno Grande (Didysis ragas), o šiaurinėje šio kalno dalyje plyti piečiausias Europos ledynas - Kalderonas, kuris, deja, nuolat tirpsta, o mokslininkai prognozuoja, kad iki 2020 m. jo visai neliks. Centriniuose Apeninuose gausu užgesusių ugnikalnių, kurių krateriuose šiandien teliūškuoja ežerai. Šioje Italijos dalyje žemė bene neramiausia, būtent šiose vietose fiksuojama daugiausia žemės drebėjimų, o didžiosios motulės “pyktis” bet kada gali išsiveržti pro kiek piečiau esančio Vezuvijaus nasrus.

Kopti ir stebėti

Ryškus centrinių Apeninų reljefo aukščių skirtumas sąlygoja ne tik gamtovaizdžio, bet ir augalijos, bei gyvūnijos įvairovę. Tie, kas pažįsta ir myli gamtą kopiant aukštyn niekada nepradės klausinėti kiek dar liko iki viršūnės, nes laiko, stebėti ir stebėtis šių vietų turtais, atrodo, niekada nebus gana.

Ten, kur kalvos neviršija 1000 metrų, o dirvožemį sudaro smiltainis, klintmolis ir molžemis, veši bekočių ąžuolų (Quercus petraea) miškeliai ir valgomieji kaštainiai (Castanea sativa), kadaise buvę pagrindinis vietinių gyventojų pragyvenimo šaltinis. Kalkinga žemė taip pat dėkinga maninių uosių (Fraxinus ornus) ir skroblalapių ostrijų (Ostrya carpinifolia) populiacijai, o sausesnėmis sąlygomis, ten, kur šlaitai statesti ir saulėti auga būdingos viduržemio regiono rūšys – filirėjos (Phillyrea) ir visžaliai akmeniniai ąžuolai (Quercus ilex). Uolingose kalvų dalyse vegetuoja tik centriniuose Apeninuose ir Sicilijoje randama, reta ir archajiška didžioji efedra (Ephedra major), o pamiškėse gausiai tarpsta krūminės rūšys, tokios kaip geltonžiedė sedula (Cornus mas), guobalapė gervuogė (Rubus ulmifolius), paprastasis erškėtis (Rosa canina) ir dygioji slyva (Prunus spinosa), kurios tampa nepamainomu maisto šaltiniu ir prieglobsčiu daugeliui gyvūnų. Čia galime išvysti Lietuvoje retus paukščius - sodinę startą (Sylvia communis), juodagalvę kiauliukę (Saxicola torquata), kukutį (Upupa epops), mūsuose labai retą apuokėlį (Otus scops), taip pat didijį genį (Dendrocopos major), keršulį (Columba palumbus), putpelę (Coturnix coturnix), didžiaakę pelėdą (Strix aluco) ir nepaprastai retą viduržeminį sakalą (Falco biarmicus). Šias dosnias vietas mėgsta ir gausus būrys žinduolių – šernai, stirnos, dygliakiaulės, barsukai, lapės, miškinės katės.

Mišką įveikia pievos

Kylant kalvomis aukštyn, nuo 1000 metrų iki šiek tiek aukščiau nei 1800 metrų virš jūros lygio, tiek augmenijos, tiek gyvūnijos populiacija kinta. Anksčiau gausiai aukštus kalnų šlaitus dengę bukų miškai amžių bėgyje pamažu traukėsi užleisdami savo vietas plačioms, savo flora turtingoms pievoms, kurias pavasarį nudažo įvairiaspalvės gėlės – sauleniai, poetiniai narcizai (Narcissus poeticus), miškinės lelijos (Lilium martagon), vaistiniai bijūnai (Paeonia officinalis), Orsinijaus margutės (Fritillaria orsiniana), geltonieji gencijonai (Gentiana lutea), našlaitės (Viola eugeniae), kalnų tulpės (Tulipa montana), gegužraibinės (Orchidaceae), tarp kurių auga vietinių piktžolėmis vadinamos rugiagėlės, aguonos, baltagalvės. Didėjant aukščiui, kiek žemiau vešinčius mišriuosius bukų (Fagus sylvatica), daugialapių bugienių (Ilex aquifolium), europinių kukmedžių (Taxus baccata), jovarų (Acer pseudoplatanus), uosių (Fraxinus) ir miltingųjų šermukšnių (Sorbus aria) miškus keičia vienarūšių medžių plotai. Aukštumose galima sutikti nenuilstantį medžioklį – vilką, kuris, nepaisant amžinos savo kovos su žmogumi, iš šių vietovių niekada nebuvo pasitraukęs. Sunkiai pasiekiamuose kalnų kampeliuose lizdus suka judrusis sakalas keleivis (Falco pelegrinus), įspūdingasis didysis apuokas (Bubo bubo) ir paukščių karalius kilnusis erelis (Aquila chrysaltos). Srauniuose ir gaiviuose upeliūkščiuose gyvena margieji upėtakiai (Salmo trutta fario), kai tuo tarpu paprastieji kūjagalviai (Cottus gobio) ir ilgakojai vėžiai (Austropotamobius pallipes) pamažu tampa vis retesniais šių vandenų gyventojais.

Aukštumų keistuoliai

Ten, kur pievų ir miškų žalumą keičia pilkos ir plikos uolienos, o aukštis pasiekia daugiau nei 1800 metrus virš jūros lygio, kalnų šlaitus vietomis dengia aukštumų pievos, kuriose auga reti ir tik šioms vietom būdingi augalai – apenininis edelveisas (Leontopodium nivale), apenininė geltonoji aguona, įvairių rūšių uolaskėlės (Saxifraga). Kitos gi rūšys, tokios kaip aštuonikės driados (Dryas octopetala), mėlynės (Vaccinium myrtillus), žoliniai karklai (Salix herbacea) ir miltinės meškauogės (Actostaphylos uva-ursi) į šias vietas iš arktinių zonų ir Alpių atkeliavo paskutinio ledynmečio metu. Nepaisant atšiaurios aukštumų terpės čia gyvena smulkūs paukšteliai - akmeniniai keklikai (Alectoris graeca), alpiniai erškėtžvirbliai (Prunella collaris), alpinės kuosos (Pyrrhocorax graculus), alpiniai kikiliai (Montifringilla nivalis) ir gražuoliai, vietinių gyventojų “mūriniais geniais”(Tichodroma muraria) vadinami, paukščiai, kurių skydis primena didelio drūgio plazdėjimą. Smalsuolius iš viso pasaulio nuolat traukia 2000 metrų aukštyje plytinčiame Piloto ežerėlyje (lago di Pilato) gyvenantys keisti padarėliai (Chirocephalus marchesonii), plaukiojantys pilvu aukštyn ir atbulai.

Magiška kalnų trauka

Ar žinote, kaip šiose vietose skambėtų visiems gerai žinomas posakis, kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių? O gi kuo aukščiau į kalnus, tuo daugiau magijos! Nelengvai pasiekiamos centrinių Apeninų viršūnės iki pat viduramžių buvo mistinių vietų sinonimas, į kurias iš visos Europos traukdavo raganiai, burtininkai r įvairiausi mistikai. Net ir šiandien dar gyva legenda, apie čia gyvenančią mitologinę pranašę Sibilę, kurios istorija liudija, jog atokūs kalnai buvo tapę namais daugeliui nuo krikščionybės bėgančių pagonių.

Ko gero ne viename iš mūsų vis dar tūno pagoniška dvasia, kuri kartkartėm pabudusi nenumaldomai prašo bėgti kuo toliau nuo civilizacijos, tam, kad pabuvę stebuklingai gydančiame gamtos glėbyje atsigautumėm, pasikrautumėm naujų minčių ir jėgų, bei įkvėptumėm neišsenkančios dieviškosios energijos.

Viktorija Skafaru

2010 birželis

Grįžti į: Straipsniai apie Italiją

Straipsniai apie Italiją

Teatleidžia man mielieji blog'o skaitytojai, jog drįstu į tokią neformalią erdvę įnešti šiek tiek kitokio vėjo - "išstatau" jums savo lietuviškoje spaudoje publikuotus rašinėlius, juk vistik jie apie Italiją ir itališkus dalykus, o ieškantiems informacijos gali visai neblogai pasitarnauti :)

Publikacijos žurnale "Miškai" ir interneto svetainėje "technologijos.lt":

• Magiškas Apeninų pasaulis
• Ekologiški baldai: tarp idėjų ir realybės (tarptautinė baldų ir dizaino paroda Milane)
  
• Wabi Sabi - netobulo grožio namai ( apie Japoniją Italijoje)
  

Kelionė pas ''velniukus''

2006 metais šia išvyka pradėjau savo pažintį su kalnais. Šį pavasarį žygį pakartojau dar kartą. Jūsų dėmesiui vienas mistiškiausių maršrutų "Prakeiktojo ežero" link

Auštant krikščionybei, bėgdami nuo deginančios naujosios religijos ''saulės'' daugelis pagonių prieglobstį rado atokiose kalnų vietovėse į kurias susitempė ir savo dievus. Apgyvendino juos naujose legendose, uolėtoms viršūnėms davė bauginančius pavadinimus, o slėnius pavertė alkvietėmis. Centrinės Italijos Apeninuose esantis Sibilinų kalnų masyvas iki šiol saugo anų laikų dvasią, kuri amžiams bėgant sugėrė ne tik pagoniškų ritualų dūmus, bet ir vėlesnių laikmečių burtus.



Lago di Pilato (liet. Piloto ežero) arba Lago maledetto (liet. Prakeiktojo ežero) slėnyje dar ir šiandien galima aptikti spiralėmis sudėtų akmenų, keistų, uolose išraižytų alchemijos simbolių. Viršum slėnio, šiaurėje iškilęs legendinės pranašės Sibilės kalnas, o pietuose stūkso aukščiausia Sibilinų viršukalnė - Monte Vettore (2476 m.). Šios kelionės tikslas - pasiekti ežerą, arba ežerus (priklauso nuo sezono), kuriame, kaip vietiniai kalba, apsistoję velniai, atsiradę čia nuo to laiko, kai Poncijus Pilotas jaučių tempiamas buvo paskandintas šiuose lediniuose aukštumų vandenyse. Šiais visai nemitiniais laikais tie velniai turi savo mokslinį pavadinimą - Chirocephalus marchesonii, tačiau nepaisant visko elgiasi visai nelogiškai, taip, kaip nuo seno pratę - plaukioja aukštyn pilvu ir atbulai. Dėl šių ypatingų ir, kaip sakoma, tik šioje pasaulio vietoje gyvenančių sutvėrimų draudžiama lipti į ežerą, tad po ilgos kelionės norėdami atsigaivinti verčiau iešokit šalia trykštančio šaltinio arba nuo žiemos užsilikusio sniego likučių. Pirmą kartą buvau ten rugsėjį, o ledas vietomis vis dar nebuvo nutirpęs. Ką ir kalbėti apie gegužę - aukštumos mus pasitiko tikra vėjuota ir snieguota žiema.

Detalės keliausiantiems

Aukščių skirtumas: 995 m
Kopimo laikas: 3-4 val.
Leidimosi laikas: 2-3 val.
Sudėtingumas: E (nesudėtinga, išskyrus trumpus, staigaus kilimo ruožus)
Žyma: laikytis kelio nr. 151
Apranga: patogi, sportinė; speciali avalynė arba batai storu padu; striukė nuo vėjo ir lietaus.

Maršrutas

Jums reikia atvykti į kalnų miestelį Foce (Foce di Montemonaco, AP). Jei sugalvosite neskubėti namo, galite apsistoti ten esančiame viešbutėlyje-tavernoje arba įsikurti slėnyje už miestelio, palapinėje. Jūsų kelionė turi prasidėti kaip tik nuo tos lygumos, vadinamos Piano della Gardosa. Taigi, nuo miestelio kilkite lyguma iki miško, matomų viršukalnių link. Atminkite, jog kopti turite pradėti anksti ryte, ne itin smagu sutemus tūnot kalnuose ir ypač, jei mėnulis nešviečia.














Įžengę į mišką tęskite kelionę patogiu, pramintu keliuku. Netrukus jus pasitiks akmuo pažymėtas raudonai balta vėliava, šis ženklas visos kelionės metu jums bus kelrodė žvaigždė, teigianti, jog einate teisingu keliu. Šalia kelionės pradžią žyminčio akmens rasite lazdų, pasiimkite po vieną, vėliau tikrai jums pravers. Graži tradicija grįžus jas padėti matomoje vietoje būsimiems keliauninkams.
Netrukus jūsų laukia bene sudėtingiausia šios kelionės dalis - kopimas gana stačiu, akmenuotu, zigzagais vingiuojančiu keliuku. Kritiniuose taškuose įtaisytos medinės atramos, turėklai palengvins kopimą. Atminkite, lipti bus kur kas lengviau nei leistis. Pasirinkite tinkamą avalynę, kad neslystų padai ir pėdų nebadytų smulkūs akmenukai.

Įveikę šį kalną atsidursite 1500 m aukštyje, prieš jūsų akis atsivers aukštumų, Piloto ežero slėnis. Atrodys, jog galite lengviau atsipūsti, tačiau iki galutinio tikslo dar teks gerokai paprakaituoti. Tad atsipalaiduokite ir mėgaukitės kalnų glėbiu. Jums teks kopti aukštumų pievomis, jokiais būdais neišklyskite iš jau praminto takelio, tai žaloja kalnų šlaitus, o ir jums gali būti pavojinga. Savo kelyje sutiksite la Fonte Matta (it. Pamišusį šaltinį), tiesa, jei kopsite pavasarį, vėliau jis išnyksta ir vėl atsiranda kitais metais. Savo dešinėje matysite milijonų metų senumo aukštai besistiebiančią kalkakmenio uolą, vadinamą Pizzo del Diavolo (it. Velnio barzdelė), kuri yra visai šalia ežero ir ją pasiekę žinosite, jog liko visai nedaug.



























Netrukus pasieksite 1940 metų aukštyje plytintį Lago di Pilato ir jo ypatinguosius gyventojus.

''Velniukų'' nuotraukos nedėsiu, tam, kad neatimčiau iš jūsų atradimo džiaugsmo :)
Na, o kelionė atgal bus ne mažiau įdomi, mat prieš akis atsivers platus kalnų gamtovaizdis ir apims jausmas, jog šiuo keliu dar nežygiavote. Tokia jau ta ypatinga kalnų savybė - akimirksniu besikeičianti amžinybė. Štai dar keletas vaizdų iš kelionės atgalios ( iš abiejų žygių, pavasarinio ir rudeninio):

Linkiu kantrybės ir smagių įspūdžių keliausiantiems ;)