Didysis meno genijus Romoje

Žaidimo ''Kai kišenėje švilpia vėjai, o pamatyti norisi daug'' dalis

Žmogus savo kūryba įkūnijęs laiko dvasią. Asmenybė, kurios darbai tapo etalonais daugeliui amžininkų ir įkvėpimu ateinančioms kartoms. Menininkas palikęs mums savo genijaus įrodymą skulptūroje, tapyboje, architektūroje ir poezijoje.
Savo namais visada laikęs Florenciją, tačiau Romos trauka ir didybė skatino jo valią kurti Amžinajam Miestui. Jo darbai vis dar ten, nepraleiskime progos jais pasimėgauti!

Michelangelo atvyksta į Romą būdamas dvidešimt vienerių, 1496-ųjų birželį, įsivaizduodamas Romą tarsi platų lauką, kuriame kiekvienas gali atskleisti savo geriausias savybes. Netrukus jis gauna tokią galimybę ir savo meistriškumą įrodo realizuodamas Pieta, savo pirmąjį tikrąjį šedevrą nukaldintą iš baltojo marmuro. Iš kart po to, 1501-aisiais, grįžta į Florenciją, tačiau popiežiaus Julijaus II kviečiamas 1505-aisiais vėl imasi darbo Romoje. Pasekime jo kūrybos pėdsakais:

Pradėsime nuo objektų esančių arčiausiai centrinės Termini stoties, gaila tik, jog taip vaikščiojant pametama chronologinė kūrybos logika. Daugumą Michelangelo darbų pamatysite neišleisdami nei cento, tačiau vis tik už geriausius reginius teks sumokėti, bei šiek tiek pavargti. Į Šv. Petro baziliką įėjimas nemokamas, tačiau jūsų neįleis (kaip ir į daugumą bažnyčių) ,jei būsite pernelyg apsinuoginę (mano vasariška palaidinė su petnešėlemis jiems neįtiko, tad teko šalia pirkti skarelę, kuri jei ir dengė pečius tai tik labai simboliškai. Trumpesni šortai taip pat gali pridaryti bėdos). Na, o jei keliaujate turistinio sezono metu ir norite patekti į Siksto koplyčią rekomenduojama atvykti 6 val. ryto, nes kitaip nusikamuosite laukdami ilgiausioje eilėje.

Žemėlapyje pažymėti Michelangelo darbai:



20 nr. Porta Pia, 1561-64

Vienas paskutiniųjų menininko kūrinių, darbas, žymintis perėjimą iš vėlyvojo renesanso į baroką. Šiuo architektūriniu sprendimu, eksperimentuodamas proporcijomis, žaisdamas vertikaliomis ir horizontaliomis linijomis Michelangelo pradeda griauti renesanso architektų pamėgtą klasikinio orderio tvarką.

37 nr. Santa Maria degli Angeli bažnyčia

1961 Michelangelo imasi restauruoti senąsias Diokletiano pirtis (Terme di Diocleziano). Antikinių mūrų erdvėse beveik nieko nekeisdamas, delikačiai komponuodamas naujas sienas ir skliautus, pridėdamas presbiteriją menininkas sukonstruoja bažnyčią demonstruodamas modernų požiūrį į archeologines vertybes.

44 nr. Capella Sforza, 1564. Santa Maria Maggiore bazilikoje

Šis koplyčios projektas realizuotas jau po menininko mirties. Priklauso jo vėlyvajai kūrybai, kuomet visą dėmesį skyrė vien tik architektūrai.

48 nr. Popiežiaus Julijaus II antkapis. San Pietro in Vincoli bažnyčioje

Ko gero vienas skandalingiausių menininko projektų, pareikalavęs aibę kūrybinių kančių ir virtęs, anot jo paties, gyvenimo tragedija. Darbas, dėl kurio Michelangelas grįžo į Romą 1505-aisiais ir kuris buvo užbaigtas tik po 40 metų, 1545-aisiais, tiesa, gerokai kuklesnis už pirminį sumanymą.

2 nr. Kapitolijaus aikštė, 1538. Piazza del Campidoglio

Michelangelo suprojektuota aikštė pagal tikslų planą galutinai buvo realizuota tik pirmaisiais XX amžiaus metais, kuomet buvo išklotas toks grindinys, kokį sumanė didysis menininkas. Rekonstruojant svarbiausią Romos aikštę jos centre Michelangelo įkurdino raito imperatoriaus Marko Aurelijaus skulptūrą tarsi simbolišką jungtį tarp imperinės ir popiežiškos Romos.

45 nr. Kristus Atpirkėjas arba Minervos Kristus (Cristo della Minerva), 1519-1521. Santa Maria sopra Minerva bažnyčioje

Skulptūra padariusi didelį įspūdį menininko amžininkams. Štai, tapytojas Sebastiano del Piombo tiesiai šviesiai pareiškia, jog šio Kristaus keliai verti daugiau nei visa Roma. Bebaimis, drąsiai stovintis nuogas (bronzinė detalė buvo pridėta vėliau) Kristus laiko kryžių ir tarsi didžiausią turtą gniaužia savo kankinimo įrankius, taip Michelangelo išreiškia savanoriškos, atperkančios mirties idėją. Figūros galva kiek atlošta ir nusukta atgal, o koja gerokai išstumta priekin - tai antikinis kontraposto principas.

13 nr. Palazzo Farnese, 1546

Stendalis šį pastatą laikė vienu bjauriausiu visoje Romoje. Po statybas pradėjusio architekto mirties projektas atiteko Michelangelo. Užbaigiant kito pradėtą darbą jam teko pasirūpinti tik pastato karnizu, centriniu balkonu ir antruoju bei trečiuoju vidinio kiemelio aukštais. Vis tik galiausiai rūmus teko pabaigti trečiajam - Giacomo della Porta'i.

47 nr. Kristaus kankinimas, 1518. Tempietto. San Pietro in Montorio bažnyčioje

Šią freską, pagal Michelangelo piešinį, kuris kompoziciją pritaikė lenktoms Tempietto sienoms, nutapė Sebastiano del Piombo.
15o2-aisiais pagal klasikinius kanonus Bramante's pastatyta Tempietto vėliau tapo architekto atskaitos tašku kuriant naująją Švento Petro baziliką Vatikane. Michelangelo jau daug vėliau, kurdamas bazilikos kupolą ,taip pat rėmėsi šioje koplyčioje pritaikytais principais.

46 nr. Švento Petro bazilika.Vatikanas



La Pietà, 1499-1500. Švento Petro bazilika. Vatikanas

Pirmasis Michelangelo darbas Romoje, kuriuo jis patvirtina savo meistriškumą ir įkūnyja sutartyje užsakovams duotą pažadą, jog ''tai bus puikiausias marmuro kūrinys visoje Romoje ir nei vienas gyvas meistras nepajėgs padaryti geriau''.
Ši skulptūra yra ne tik puikios harmonijos ir subtilumo pavyzdys, bet ir ženklas to, jog jaunasis menininkas jau buvo pamynęs visas nusistovėjusias tradicijas. Vienintelis jo pasirašytas kūrinys: ''Michael Angelus Bonarotus Florentinus faciebat''. Įrašas iškaltas Mergelės krūtinę juosiančioje juostoje.

Siksto koplyčios lubos, 1508-1512. Cappella Sistina Vatikane

Po popiežiaus Julijaus II mauzoliejaus skandalo supykęs Michelangelo palieka Roma, tačiau netrukus pontifikas atsiprašo ir kviečia grįžti. Skiria jam ištapyti Siksto koplyčios lubas ir vis dar įsižeidęs menininkas imasi užsakymo nenoromis. Tačiau labai greitai anksčiau neįgyvendintos kūrybinės idėjos prasiveržia visu smarkumu, o menininko genijus visomis spalvomis sužydi ant tamsių koplyčios lubų, kurios iki šiol stebina, žavi ir užburia kiekvieną.

Paskutinis teismas, 1536-1541. Cappella Sistina Vatikane

1536-aisiais Didysis Michelangelo grįžta į Siksto koplyčią priimdamas konkretų popiežiaus užsakymą dekoruoti galinę sieną paskutiniojio teismo tema. Siužetas manifestuojantis Reformacijos kovą su eretikais.
Nepaisydamas ikonografijos ir vaizduodamas šventuosius be aureolių, angelus be sparnų, o Kristų jauną ir be barzdos menininkas perteikia idėją, jog teisėjo akivaizdoje visi yra lygūs.
Kalbama, jog kuomet kūrinys buvo atidengtas visa Roma ėjo jo žiūrėti su nerimu ir baimingu.

Švento Petro bazilikos kupolas, 1546-1564. Švento Petro bazilika. Vatikanas

Kupolas iškylantis viršum visų Romos statinių galėtų būti drąsiai vadinamas genialios menininko dvasios paminklu.
Už savo paskutinį didelį darbą Michelangelo atsisakė užmokesčio tuo įrodydamas savo nepriklausomybę, bei teikdamas tarnystę Dievo garbei.

Kai kišenėje švilpia vėjai, o pamatyti norisi daug!

Siūlau pažaisti! Taisyklės labai panašios į visiems gerai žinomą lobio ieškojimą, skirtumas tik tas, jog vietoj užuominų rinksite lobio detales. Viskas labai panašu į pasivaikščiojimą miške, kuriame gausiai dera grybai. Jei nemėgstate grybų, gėrėsitės grynu oru nekreipdami į juos dėmesio, bet jei esate nors kiek azartiškas žmogus, tiesiog negalėsite praleisti progos prisirinkti pilną krepšį gėrybių! Maža to, renkant grybus dar ir nuotykių patirsit, o ką jau kalbėt apie proceso teikiamą malonumą. Taigi, šis žaidimas skirtas mėgstantiems grybauti! Tik miškas čia - Roma, o grybai - gausus meno genijų palikimas.


Aš žaidžiau šį žaidimą kuomet pirmą kartą įkėliau koją į Romą. Tai buvo prieš ketverius metus. Studijavau dailėtyrą ir mano pagrindinis tikslas buvo pririnkti kuo daugiau "grybų" - savo akimis išvysti ir savo kailiu patirti meno istorijos brangenybių keliamą įspūdį. Kaip ir dauguma studentų pinigų neturėjau, tad privalėjau rasti būdą, kaip nelankant muziejų pasiekti tikslą. Pavyko! Savaitė bastymosi su bažnyčių žemėlapiu po Caput Mundi paliko neišdildomą įspūdį. Pasinaudodama knyga, kuria vadovavausi klajodama, nurodysiu ir jums, kur Romoje rasti Michelangelo, Raffaello, Caravaggio, Bernini ir Borromini pėdsakus.

Malonių įspūdžių ir sėkmės žaisiantiems!

Pradėkime:


Tikra painiava, ar ne? Šifruoju:

• Raudona linija - Michelangelo - maršruto detalės čia
  
• Mėlyna - Raffaello - maršruto detalės čia (pranešimas ruošiamas)
  
• Geltona - Caravaggio - maršruto detalės čia (pranešimas ruošiamas)
  
• Žalia - Bernini - maršruto detalės čia (pranešimas ruošiamas)
  
• Rožinė - Borromini - maršruto detalės čia (pranešimas ruošiamas)
  

Pasta, pasta, pasta!

-Ar žinai, kodėl italai nemėgsta važiuoti į užsienį? - sykį manęs paklausė dėdė Giorgio. Nelaukęs kol sugalvosiu atsakymą, tučtuojau išdrožė: "Nes ten niekas negamina tokios pastos kokios reikia!Nes ten niekas neduoda tikros pastos!". Suprask teisingai, vaikeli, kiekvienas italas įtariai žiūrės į kiekvieną ne italo ir ne Italijoj pagamintų makaronų lėkštę ir, neduok Dieve, nors vieną dieną negavęs porcijos pietums dar ims ir susirgs...depresija.

Dėdė Giorgio negali nei dienos be pastos - makaronų pagamintų šveicarišku tikslumu, su prie jų formos derančiu padažu. Štai, Mikis kiekvieną kartą juos virdamas naudoja sekundinį chronometrą, o pritrūkęs orechiette (lt. ausytės-tai tokia makaronų forma) ropių lapų padažui nenaudos kitos formos makaronų, kurių pilnos virtuvės lentynos, bet bėgs į artimiausią parduotuvę, o jei ji bus uždaryta palauks rytojaus.

Taigi, pastos gamyba - rimtas reikalas, o pasakojimai apie tradicinį lietuvišką makaronų valgymo būdą (su ketčiupu, fermentiniu sūriu, o kartais dar ir grietine) prilygsta siaubo filmui.

Kokie gi jie, tie itališki pastos vartojimo ypatumai? Pasidalinsiu su jumis autentiškais, tiesiai iš italų šeimos virtuvės atkeliavusiais receptais, kurių išmokau per tuos visus draugystės su Italijos kultūra metus.

O kaip gaminate jūs?

Pasta receptų sąrašas:

Spaghetti su citrina ir kiaušiniu

Spaghetti su citrina ir kiaušiniu

Receptas atkeliavęs iš Romos, kuriuo su mumis pasidalino bičiulis Fabio. Specifinis ingredientų derinys, kuriame citrininis gaivumas dera su kiaušinio sunkumu ir sotumu.




Jums reikės:

• 200 - 300 g. Spaghetti (2 asmenims)
• Šviežiai spaustų pusės citrinos sulčių
• Smulkiai pjaustyto svogūno
• Tarkuotos pusės citrinos žievelės
• 1 kiaušinio trynys
• Juodųjų pipirų
• Tarkuoto parmezano (lietuviškomis sąlygomis tiks ir "Džiugas")

Kol užvirs vanduo makaronams, paruoškite padažą, kuris gaminamas dviem žingsniais:

1 žingsnis - smulkiai pjaustytą svogūną kepinkite alyvuogių aliejuje kol švelniai pagels, į keptuvę supilkite šviežiai spaustas citrinos sultis ir pakaitinę minutę išjunkite.

2 žingsnis - mažame indelyje išplakite kiaušinio trynį, suberkite tarkuotą citrinos žievelę (kai tarkuosite žiūrėkite, jog būtų tik viršutinis, geltonas žievelės sluoksnis, nes baltas kartus), paskaninkite juodaisiais pipirais.

Išvirkite makaronus (ant didesnės nei vidutinės ugnies, kad neištižtų. Mes puodo neuždengiame). Idealiausia, jei mėgstate al dente (šiek tiek kietokus). Nusunkdami palikite vos vos vandens makaronuose ir sukrėskite į keptuvę su svogūnais ir citrinos sultimis. Minutę kepindami išmaišykite ir nedelsiant įpilkite kiaušinio trynio ir citrinos žievelės plakinį. Greitai greitai išsukite, taip kad nedidelis kiekis plakinio gerai pasiskirstytų keptuvėje. Nedelsiant, dar garuojančius makaronus patiekite apibarstę parmezanu.

Skanaus!